[gimė 1928 05 12 Vilkaviškio apskr., Vištyčio vlsč., Vištyčio lauko II kaime – mirė 2022 01 11 Kybartuose]
1931 m., mirus motinai, Albinas su tėčiu ir broliu apsigyveno Kybartų valsčiaus Bajorų kaime. Iki 1944 m. vasaros mokėsi Kybartų kaimo ir miesto pradinėse mokyklose, buvo žymiųjų kybartiečių Jeronimo Šalčiūno, Vandos Dapševičienės-Leimantienės, Albino Žalnieruko amžininkas, Algimanto Kezio ir Edvardo Šulaičio, pasitraukusiųjų į Vakarus, bendraklasis. Baigiantis karui su šeima evakuotas, darbavosi Rytprūsiuose vokiečių įsteigtame darbo batalione. Lenkijoje regėjęs savo pamotės žūtį ir palaidojęs ją bendrame aukų kape, po 1945 m. gegužės 9-osios pėsčiomis grįžo į Kybartus. Kelias paras sovietų laikytas Kybartų filtracijos lageryje ant Prapuolenių kalnelio, po tardymų išleistas apsigyveno pas tėvo seserį, kur dirbo atsitiktinius darbus ir tęsė mokslą Kybartų gimnazijoje. 1948 m. prekiniu traukiniu išvyko į darbininkų ir valstiečių parengimo kursus prie Kauno universiteto. Per pora metų juos baigęs įstojo į Kauno politechnikos institutą ir 1954 m. su pagyrimu baigęs Elektromechanikos fakultetą įgijo inžinieriaus elektromechaniko diplomą. 1954–1957 m. paskirtas dirbti Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos Techninės literatūros skyriaus redaktoriumi.
1957–1965 m. A. Vaitkevičius dirbo Valstybiniame mokslo ir technikos komitete skyriaus viršininku, 1965–1967 m. – eksperimentinio Metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute Mokslinės–techninės informacijos skyriaus vedėju, 1967–1968 m. – Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumo Gamtos ir visuomenės mokslų koordinavimo tarybos sekretoriumi, o 1968–1990 m. ėjo Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas. Nuo 1990 m. iki 1996 m. buvo ką tik įsteigto Lietuvos muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyresniuoju specialistu. 1966–1976 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Technikos istorijos ir Mokslotyros kursų lektorius. 1956 m. parašė ir išleido praktinę knygą „Elektra bute“.
Nuo 2007 m. Pasaulio kybartiečių draugijos steigėjas ir jos narys. Išėjęs į pensiją atsidavė individualioms ir atkaklioms Kybartų krašto praeities studijoms. Būdamas netoli aštuoniasdešimties nusipirko kompiuterį, monitorių, spausdintuvą, fotoaparatą ir visus kitus knygai rašyti reikalingus daiktus, parašė ir išleido monografiją „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ (2012) ir biografinį žinyną „Kybartų krašto žmonės“ (2017).
Šaltiniai:
- Kybartų krašto žmonės: biografinis žinynas. Vilnius: homo liber, 2017.
- Mickevičiūtė, V. Pasišventęs savo gimtinei. 2022. Prieiga internete https://www.santaka.info/?sidx=64081
- Sušinskienė, N. Žmogus, gyvenęs karališkai. 2023. Prieiga internete https://www.santaka.info/?sidx=67815
Last modified: 2023 6 lapkričio
