Vištytis

Miestelis Vilkaviškio rajono savivaldybės vakaruose, Vištyčio ežero šiaurės rytinėje pakrantėje, į pietus nuo Kybartų. Miestelis įsikūręs Sūduvos aukštumoje, šiaurinėje Vištyčio ežero pakrantėje, Vištyčio regioniniame parke, prie pat Lietuvos–Rusijos valstybinės sienos, ribojasi su Karaliaučiaus sritimi. Į pietryčius nuo miestelio stūkso Vištyčio piliakalnis. Nebūtkiemio kaime stūkso Vištyčio akmuo (vadinamas Stebuklingu akmenimi; 6 m ilgio, 4 m pločio ir aukščio). Stovi Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia, Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia, Vytauto paminklas, veikia P. Kriaučiūno vidurinė mokykla, biblioteka, paštas, Vištyčio RP direkcija. Miestelyje išlikęs XVIII a. gatvių tinklas, keturkampė aikštė.

Vištytis – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Vištyčio ežero vardo, nors paties vandenvardžio kilmė ir nėra aiški. Pastarojo pavadinimą liaudies etimologija savo legendomis kildina nuo to, kad galbūt vanduo cypsėjęs, galbūt pro ežerą skrendantis paukštis.

Vištytis įkurtas XVI a. 1-ojoje pusėje Prūsijos pasienyje prie Vištyčio ežero. 1570 m. rugsėjo 8 d. (miesto globėjos Švč. Mergelės Marijos gimimo šventės – Šilinės dieną) Ldk Žygimantas Augustas patvirtino herbą (seniausias Sūduvos krašte) ir suteikė miesto teises. Iki 1815 m. priklausė Prūsijai, vėliau – Rusijai kaip Užnemunės dalis. 1870 m. Vištytis neteko miesto teisių. XIX a. pabaigoje buvo Vilkaviškio apskrities Vištyčio valsčiaus centras. 1915 m. miestelis degė. XX a. tarpukariu Vištytyje veikė malūnas, pieninė, šerių fabrikas, kredito draugija, šaulių būrys, choras, biblioteka, orkestras.

II pasaulinio karo metu neteko didelės dalies gyventojų dėl holokausto. 1941 m. liepos 14 d. naciai sušaudė apie 200 žmonių (poetas Petras Keidošius apie tai parašė poemą „Sunkus kelias į kalną“, 1978 m.). LTSR laikais Vištytis buvo apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1999 m. patvirtintas dabartinis Vištyčio herbas. Po 2004 m. valstybių sienos sutarties pasirašymo nedidelė teritorija miestelio vakarinėje dalyje (anksčiau buvusi Rusijos pusėje) iškeista į lygiavertę pagal plotą teritoriją.

Šaltiniai:

Pupkis, A., Razmukaitė, M., Miliūnaitė, R. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
Vanagas, A. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. psl. 265–267
Kazimieraitienė, G. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 57
Kurapka, Audrius. Parapijiečiai pasirūpino savo bažnyčia/ Audriaus Kurapkos nuotr. – Iliustr. // Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2023, gruod. 1, p. 6.
Mičiulienė, Eglė. Regioninis parkas svečių laukia ir žiemą/ Eglės Mičiulienės nuotr. – Iliustr. – Rubrika: Žemė – visų namai // Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2024, vas. 13, p. 7.
Vištyčio apylinkių tekstai/ sudarė Rima Bakšienė; [elektroninę laikmeną sudarė, įvadą ir tekstų komentarus parašė Rima Bakšienė]; [recenzavo Lina Murinienė, Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė]. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021 (Vilnius: BALTO print ). – 239, [1] p.: iliustr., žml.
Vištytis: monografija/ [sudarytojai Vilius Kočiubaitis ir Žydronė Kolevinskienė]. – Vilnius: Leidyba tau, 2015. – 3 d.: iliustr., faks., portr., žml.; 25 cm
Vištytis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
Vištytis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 810 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Vištytis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 316 psl.
Vištytis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. psl. 583