Petras Jašinskas

Gydytojas rentgenologas-radiologas, ilgametis Lietuvos sveikatos mokslų universitetinės ligoninės Kauno klinikų vyriausiasis gydytojas, Vienas virškinimo organų piktybinių navikų spindulių terapijos pradininkų Lietuvoje. Talentingas administratorius, gydytojas, pedagogas.
Gimė 1914 m. spalio 20 dieną Šniūriškiuose, Nemunėlio Radviliškio vlsč., Biržų apskrityje. Mirė 1986 m. balandžio 28 d. Kaune. Tėvas – garsus veterinarijos gydytojas Kostas Jašinskas, kilęs iš to paties viensėdžio, motina – Magdalena Alkevičiūtė, kilusi iš Pašeimenių (Bartninkų valsč., Vilkaviškio apskr.). Tėvas – evangelikas reformatas, motina – Romos katalikų tikybos. Pakrikštytas 1914 m. gruodžio 22 d. Šniūriškių viensėdijoje pastoriaus Iv. Šepečio. Krikšto tėvai – Jakovas Stanislavovičius Mikelėnas ir Klara Germanovna Šepetys.
Po I-ojo pasaulinio karo šiek tiek pagyvenę Šniūriškiuose, Jašinskai grįžo į Pašeimenius. Tėvas netrukus vėl buvo paskirtas Vilkaviškio apskrities veterinarijos gydytoju. Pradžios mokyklą Petras išėjo namuose – auklėjo ir vokiečių kalbos mokė guvernantė. 1925 m. rugpjūčio 27 d. įstojo į pirmąją „Žiburio“ draugijos gimnazijos klasę. Tuo metu gimnazija iš klasikinės pertvarkyta į realinę, 1925-1926 metais specialiu dalyku pasirinkta agronomija. Gimnazistas Petras buvo vienas uoliausių lauko darbininkų. 1930 m. gimnazijai suteiktas Jono Basanavičiaus vardas. P.J. gimnazijoje mokėsi iki 1933 m. gegužės mėn. 9 dienos, brandos atestatas išduotas 1933 m. rugpjūčio 31 d.
Baigęs gimnaziją, iš pradžių įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-Gamtos fakultetą Biologijos skyrių, tačiau 1934 metų rudenį perėjo į Medicinos fakulteto Medicinos skyrių. Studijuodamas įsijungė į studentų korporaciją „Ąžuolas“. 1939 m. birželio mėn, 7 d. gavo visų dešimties semestrų įskaitą ir gavo teises laikyti Medicinos skyriaus baigiamuosius egzaminus. Tai buvo XV-oji VDU Medicinos fakulteto Medicinos skyriaus laida.
P.J. gavo siuntimą stažuotis Vilkaviškio apskrities ligoninėje. Stažuotę pradėjo 1939 m. liepos 1 d. Nuo 1940 m. birželio 1 d. iki 1941 m. sausio 1 d. dirbo Vilkaviškio apygardos ligonių kasoje valdytojo pareigose, kartu dirbdamas Vilkaviškio apskrities ligoninėje. Nuo 1941m. sausio 1 d. tvirtinamas Vilkaviškio apskrities vykdomojo komiteto sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. Rūpinosi ligoninės pertvarka, medikamentais, inventoriumi, gydytojų etatais, ligoninės išplėtimu. Nuo 1940 m. liepos 1 d. iki 1941 m. birželio 22 d. dirbo rentgenologu Vilkaviškio ligoninėje, išlaikė baigiamuosius egzaminus Medicinos fakultete. 1941 m. birželio 22 d. darbo vietoje buvo areštuotas. Kalėjo Marijampolėje iki spalio pradžios ar lapkričio pabaigos. Tardymo metodai sunaikino svajonę tapti chirurgu. 1941 m. lapkričio 5 d. jam buvo suteiktas medicinos gydytojo laipsnis.
Gruodžio pradžioje pagal nustatytą tvarką atliko praktikos stažą Savitarpinės pagalbos Kauno ligoninės chirurginiame bei vidaus ligų skyriuose.1942 m. kovo 11 d. Vyriausioji sveikatos valdyba jam davė leidimą verstis med. gydytojo praktika. Negalėdamas tapti chirurgu, nusprendė specializuotis rentgenologijos srityje. Dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės, pirmosios Kauno poliklinikos rentgeno skyriuose, Kauno infekcinėje ligoninėje. Raudonajame Kryžiuje susipažino su medicinos seserimi Maryte Čiaikauskaite, savo pirmąja žmona ir vyriausiojo sūnaus Kęstučio motina.
Nuo 1944 m. birželio 1 d. iki 1944 m. rugsėjo 1 d. gyveno Vilkaviškyje. 1944 m. rugpjūčio 13 d. gavo pažymėjimą, kad dirba Vilkaviškio apskrities vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigose. 1944 m. rugpjūčio 30 d. išrinktas VDU Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedros asistentu. Dirbo rentgenologu specialistu I-oje poliklinikoje, Raudonojo Kryžiaus ligoninės rentgeno skyriuje, VDU Medicinos fakulteto rentgeno kabinete. Netrukus buvo paskirtas dirbti komisijoje „LTSR sveikatos apsaugos istorinei medžiagai tirti Didžiojo Tėvynės karo metu“, rūpintis karo metu iš Kauno ligoninių dingusiu turtu, tapo Lietuvos TSR Raudonojo Kryžiaus centro komiteto sanitarinių kadrų ruošimo skyriaus viršininku. 1945 m. vasario 6 d. paskirtas Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriumi Vadovavo puikiai, tarp jo pacienčių buvo poetė Salomėja Nėris.
1945 m. rugpjūčio 3 d. Sveikatos apsaugos liaudies komisaro pasirašytu įsakymu Nr. 161 buvo paskirtas Kauno universiteto klinikų direktoriumi, nuo 1952 m. buvo vadinamas „vyriausiuoju gydytoju“. Juo išbuvo keturis dešimtmečius, iki mirties. Vytauto Didžiojo universiteto Klinikų rūmai pradėti statyti Medicinos fakulteto dekano prof. Vlado Lašo iniciatyva. Kertinis akmuo ir pamatai buvo pašventinti 1937 m. liepos mėn. 21 d., 1939 metų vasarą pagrindiniai statybos darbai buvo baigti. Karo metais jos buvo visiškai suniokotos, pastatai atiduoti kariškiams. P.J. jas prikėlė, vėl pavertė gydymo įstaiga, paskui pradėjo plėsti ir tai darė iki gyvenimo pabaigos: pastatė Akušerijos ir ginekologijos, Akių ligų, Kardiologijos klinikas, kitus statinius. Yra priskaičiuojama nuo 22 iki daugiau kaip 30 P.J. statybų. Buvo įsitaisęs pagalbinį ūkį Juozapave mitybos reikalams, šalia Klinikų užveisė sodą, sutvarkė aplinką. Klinikos virto atskiru miestu, didžiausia ir pažangiausia to meto sveikatos įstaiga Baltijos šalyse. 1956 m. kovo 6 d. Maskvoje apgynė disertaciją Žandikaulių antinomikozės spindulinė terapija ir gavo Medicinos mokslų kandidato laipsnį (diplomo Nr. 002777). Kauno medicinos institute įsteigė ir kurį laiką vadovavo Rentgenologijos ir radiologijos katedrai, Kauno klinikinės ligoninės Rentgeno skyriui ir Kauno zonos rentgenologiniam darbui. 1958 m. jo iniciatyva įsteigta Kauno rentgenologų ir radiologų sekcija. Būdamas LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (į partiją įstojo vėlai ir nenoromis), rūpinosi ambulatorijų statyba bei kokybiškų medicinos paslaugų teikimu kaimuose ir mažuose miesteliuose. Įkurtuvių Centriniame chirurgijos bloke ir Endokrinologijos klinikoje bei institute nesulaukė. Nespėjo apginti Medicinos mokslo daktaro disertacijos Inoperabilinių virškinimo organų navikų spindulinis ir kombinuotas gydymas.
1963 m. jam suteiktas docento vardas. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių dalyvavo daugybėje mokslinių konferencijų. Parašė knygą Skrandžio viršutinės dalies vėžio kombinuotas ir spindulinis gydymas (su I. Kornevu, 1972, rusų kalba).
Klinikoms P.J. atidavė visą save, savo veikloje siekė maksimalių rezultatų. Artimai bendravo ypač su viduriniu medicinos personalu. Jo didžiausia aistra buvo medžioklė. Tęsė Kipro Petrausko, Tado Ivanausko ir kitų žymių medžiotojų tradicijas. Jo iniciatyva 1977 m. įvyko pirmoji Kauno skyriaus medžiotojų trofėjų paroda. Už nuopelnus Medžiotojų ir žvejų draugijai 1978 m. jam suteiktas Garbės medžiotojo vardas.
Su antrąja žmona Lilija Jašinskiene (merg. Kaunaite) susilaukė dviejų sūnų: Algirdo ir Vytauto.
P.J. buvo suteikti SSRS Socialistinio darbo didvyrio ir LTSR nusipelniusio gydytojo vardai. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
P.J. dovanotame tėvo sodybos sklype pastatyta Vilkaviškio rajono ligoninė (atidarymas vyko 1983 m. birželio 22d.). Vilkaviškyje yra Petro Jašinsko gatvė.

Šaltiniai: