Gražiškiai

Vilkaviškio lygumų pakraštyje, Gražiškių miestelis, apsuptas akiai mielomis apylinkėmis, įsikūręs kelių sąnkryžoje prie Vilkaviškio – Kalvarijos – Vištyčio kelių. Jį iš abiejų pusių supa Sūduvos aukštumų kalvos Svirkalnis ir Grybkalnis. Duoniškių kaimo laukuose gauna pradžią Sūduvos lygumų upė Širvinta. Gražiškių parapijos istorija turtinga ir įdomi.
Gyvenvietės atsiradimas siejamas su XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje vykdyta Užnemunės kolonizacija. Naujai kuriamą kaimą sudarė kalnas su aplinkinėmis žemėmis, jam duotas Gražos arba Gražių pavadinimas. Iki Gražių įsikūrimo apylinkėse jau gyventa žmonių. Archeologiniai radiniai rodo, kad čia žmonės gyvenę keli tūkstančiai metų iki Kristaus gimimo. Manoma. Kad kovų su kryžiuočiais metu į kaimus galėjo atsikelti Prūsijos gyventojai. Šis mišinys, vėliau papildytas lenkų- vokiečių kolonistais, davė pradžią Gražiškių genofondui. Seniausiu Gražiškių apylinkėse kaimu yra laikomi Stanevičiai (Bambinių k.). Jis susidėjo iš 22 valakų ir buvo medžiotojų apsistojimo vieta. Miestelio gimimas susijęs su giriomis. 16 a. čia ošė Nemunaičio miškai.
1598 m. Nemunaičio girininkas Jonas Naruševičius pirmuoju gyvenvietės savininku paskyrė Vaitiekų Gintautą, kuris įkūrė Gražių dvarą. Jo iniciatyva apie buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia 1600 m. 1623 m. minima, jog prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. Laikui bėgant bažnyčia sunyko, vietoje jos pastatyta nauja medinė.
Apie 1744 – 1745 m. pradėta statyti antroji Gražiškių bažnyčia. Jos statyba rūpinosi Klebonas R. Juozapavičius. Jis ir gavo LDK leidimą ant bažnyčios fondinės žemės kas penktadienį suruošti savaitinius turgus ir metinius jomarkus. Gražiškių bažnyčios ir parapijos atgimimas susijęs su klebono A. Lukoševičiaus vardu (1876 – 1893). Jis pradėjo trečios bažnyčios statybą. Pagrindinė statybinė medžiaga – skaldyti apylinkės akmenys. Bažnyčios statyba užbaigta 1981 m. Ši viduramžių stiliaus bažnyčia stovi iki šių dienų.
1863 m. Gražiškių apylinkėse veikė valstiečio G. Martinaičio vadovaujamų sukilėlių būrys. Tai nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Visoje Lietuvos teritorijoje buvo Rusijos imperijos įstatymai. Miestiečiai skurdo, krašte nuolat stovėjo kariuomenės daliniai, buvo uždaryta daug bažnyčių, įsteigta naujų cerkvių, privežta kolonistų. Rusijos imperija buvo vienintelė šalis Europoje, kurioje tebegyvavo nepanaikinta baudžiava. Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Po sukilimo 1895 m. apylinkės gyventojų iniciatyva įsteigta pirma valdiška mokykla. Jos steigėjai: pirmasis mokytojas E.Šteinys, Dotamų viršaitis Kudžma ir apylinkės gyventojai.
1925 m. pastatyta nauja medinė mokykla, kuri Antrojo Pasaulinio karo metu buvo apgriauta ir atstatyta. Jos vedėju buvo mokytojas Juozas Liutkevičius. Per karą ši mokykla buvo apgriauta. 1951m. ant senos mokyklos pamatų pastatyta nauja medinė dviejų aukštų vidurinė mokykla. Vėliau 1975 m. medinė mokykla nugriauta, iškilo nauja mūrinė mokykla, šiuo metu – Gražiškių gimnazija.
Po II pasaulinio karo miestelis tapo Gražiškių apylinkės centru. Apylinkėse veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės Lietuvos partizanai, įkurta pirmoji biblioteka, kolūkio centrinė gyvenvietė. Įsteigta biblioteka, klebonijos patalpose įsteigti kultūros namai, paštas, ambulatorija, kolūkio kontora. Miestelyje veikė dramos, dailiojo skaitymo būreliai, vyrų, moterų ansambliai, kaimo kapela, kultūros namuose buvo rodomi filmai.
Gražiškiai ribojasi su Pajevonio, Bartininkų, Vištyčio seniūnijomis, Kalvarijos savivaldybe, Lenkijos respublika. Jos žemes vagoja Gražupio, Dotamėlės upeliai, prateka Širvinta. Seniūnijos istorijos liūdininkai yra buvusių žmonių ar gamtos palikimas: seniūnijos parkas, tvenkinys, Stirniškių geomorfologinis draustinis, šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, Majako kalnas, Grybkalnio kalnas, Svirkalnio kalnas, Vyskuokalnis, 5 ežerai( Armudiškių; Beržinių; Talaikės; Vygrio; Dotamų). Išlikę rūpintojėliai prižiūrimi vietos gyventojų. Senosios kapinaitės (Vidgirių k.), vokiečių kapinės (Bambinių k. ir Strazdinės k.)

GRAŽIŠKIŲ HERBAS Nuo 1999m. Gražiškiai turi herbą ir vėliavą. Herbo ir vėliavos idėja kilo iš iki mūsų dienų išsaugoto seno papročio Šyvio šokinimo šventės.

ŠYVIO ŠOKDINIMAS
Gražiškių apylinkės ne tik gražia gamta garsėja. Nuo neatmenamų laikų, iki šių dienų, čia gyva Šyvio šokdinimo tradicija. Šis paprotys turi gilias archajines šaknis. Neabejojama, kad tai – vokiečių kultūros įtaka. Vilkaviškio rajono kaimynystėje, vokiečių valdomuose Rytprūsiuose, toks paprotys buvo praktikuojamas kalėdiniu laikotarpiu. Papročio egzistavimas pietvakarių Suvalkijoje, aiškiai liudija, jog jis yra kaimyninės germaniškosios kultūros skolinys, tačiau visiškai atitikusį lietuvių baltiškąjį mentalitetą, jų mitologinę sąmonę. Žinoma, kad jau tarpukariu Gražiškių, Bartninkų, Pavištyčio, Pajevonio apylinkėse buvo atliekamas šyvio šokdinimas. Tuo metu šiame krašte dar gyveno ne vienas save vokiečiu laikęs ūkininkas. Būtent tuo laiku sukurtas Šyvio įvaizdis ir jo šokdinimo per Kalėdų laikotarpį tradicijos garsina Gražiškių kraštą. 1904 m. Stalupėnų kunigas Kainas Kapeleris knygoje“ Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ pasakoja apie tai ir aprašo kai kuriuos veikėjus – Šyvį, kareivius, karininką, gandrą, čigonų porą, velnius, mešką ir meškininkus.
Pirmuosius prisiminimus papasakojo Teresė Kazakevičiūtė – Venclovienė gimusi 1915m. Vidgiriuose. Šią tradiciją Gražiškiuose ji atgaivino 1975 m. „Šyvio“ šokdinimo tradicija nuo 1983m. toliau buvo puoselėjama ilgametės Gražiškių kultūros namų kultūrinio darbo organizatorės Alesės Jankauskienės.

PRISIMINIMAI KAIP ŠYVĮ ŠOKDINDAVO

Šyvio šokdinimas vykdavo dar tada, kai dar gyvenau su tėvais ir žinodavai iš jų pasakojimų. Šyvio galva buvo padaryta iš dviejų sudėtų rėčių ir apsukta paklodėmis. Šyvį šokdindavo 16 žmonių. Kiek prisiminiau stengiausi visa tai atkurti. Gimė mintis pasitelkus į pagalbą vaikus ir jų draugus atgaivinti šią tradiciją. 1973m. kibome į darbą. Pati siuvau kaukes, „čirviniu“ sijonus čigonkoms su kvarbonais. „Šyvį“ padarė Alg. Saukaitis ir Jonas Gibas. Garnį padarė Jurkša už 25 rub. Visų kaukių paruošimas užtruko gana ilgai. Meškai kailį siuvau iš kailių lopinėlių, per naktis dirbau.
„Šyvį“ tada vaidino Z.Berenta, kareiviai, su pačių darytais kardais. A. Jankauskas vaidino mešką. Meškos letenos būdavo prikaltos vinių, tai kaip apkabindavo…“Šyvis“ turėdavo peršokti per stalą, tai juo būti galėjo ne bile kas. Pirmas šokdinimas vyko Bambiniuose, o per naujus metus kultūros namuose. Tada atvyko Lietuvos televizija filmuoti. Nors ir nufilmavo, bet per televiziją parodė ne viską, nes vadinami „Šyvio“ kareiviai sudainavo draudžiamą dainą „Oi kareivi kareivėli, kur nakvosi šią naktelę.“ Visos kaukės vaidindavo jiems priklausančią rolę. Čigonkos varažydavo, garnys mergoms taikydavo lėlę į sterblę įmesti, meška eidavo persiimti su vyrais. Vykdavo ištisas vaidinimas. Žmonės įsileisdavo lengvai į savo namus, net garbė buvo, jei „Šyvis“ aplankydavo. O pas ką neužsukdavo, tai sarmata. Ir šokdindavo tiktai viduje, lauke niekada. [papasakojo Teresė Venclovienė 2006-06-23]
Pasakojimą užrašė Gražiškių bibliotekininkė N.Dubickienė

Šaltiniai:

Gražiškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 591 psl.
Gražiškiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 198 psl.
Gražiškiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 652
Gražiškių seniūnijos bendruomenė/ sudarytoja Marija Rupeikienė; dailininkė Ona Liugailienė. – Vilnius: Versmė, 2013 (Vilnius: BALTO trader). – 35, [1] p. : iliustr.
Leonas Mulevičius. 1863–1864 sukilimas, Lenkijos ir Lietuvos 1863–64 sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 185-186 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Lukoševičius, Juozas. Gražiškiai/ J. Lukoševičius, A. Petrulis, A. Žilinskas. – [Gražiškiai (Vilkaviškio raj.): Gražiškių sen.], 2002. – 56 p., [4] iliustr. lap.: iliustr.; 21 cm
Gražiškiai. Prieiga internete https://www.vle.lt/straipsnis/graziskiai/
Gražiškiai. Prieiga internete https://lt.wikipedia.org/wiki/Gra%C5%BEi%C5%A1kiai