Keturvalakiai

Keturvalakiai – kaimas Vilkaviškio savivaldybėje, 12 km nutolęs nuo Marijampolės. Vardas kilęs nuo 4 valakų žemės, skirtos dvarui įkurti. Rašytiniuose šaltiniuose Keturvalakiai minimi nuo 1613 metų. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1714 m. leido Lankeliškių klebonui laikyti pamaldas Keturvalakių koplyčioje. Prie jos 1765 m. leista įkurti Šv. Barboros broliją. 1769 m. pradėti švęsti atlaidai. 1777 m. įkurta parapija.
Nuo 1787 m. prie bažnyčios veikė parapinė mokykla, kurioje 1781 m. mokėsi 8 mokiniai. 1872–1946 m. veikė valdinė pradžios mokykla, nuo 1949 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė, o nuo 1994 m. – Keturvalakių pagrindinė mokykla. 1905–1907 m. vyko mitingai ir demonstracijos, įkurtas „Žiburio“ draugijos skyrius, biblioteka-skaitykla, surengtas pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas.
Pokario laikotarpiu, 1945 m. rugpjūčio 3 d., Keturvalakius užėmė penkiolika Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų, paėmė pabėgusių enkavedistų ginklus, valsčiaus dokumentus, sušaukė gyventojų mitingą. 1948 m. įsteigta biblioteka, paštas, medicinos punktas. 1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. XXI a. pradžioje miestelis smarkiai padidėjo prijungus didžiąją dalį stambaus Geisteriškių kaimo. 2012 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-1325 patvirtino Keturvalakių herbą. Herbe nuspręsta vaizduoti javų varpas ir vieversį, o, atsižvelgiant į vietovės atsiradimo aplinkybes ir pavadinimą, nuspręsta skydą ketvirčiuoti, t. y. padalinti į keturis laukus. Javai – pagrindinė nuo seno lietuvių auginama grūdinė kultūra, iš kurios kepama duona. Vieversys – pavasario, o kartu ir pavasarinių darbų, susijusių su žemdirbyste, šauklys. Keturvalakių herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Seniūnijos teritorijoje gimė poetas, vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis (1853-1885), publicistas, vertėjas Baltramiejus Matusevičius (1863-1910), poetas, prozininkas Jonas Žmuidzinas (1898-1989), poetas Liudvikas Žaldaris (1900-1938), poetas, vertėjas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis Juozas Tysliava (1902-1961).

Svarbiausi statiniai:
• Keturvalakių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Bažnyčia,stovinti Keturvalakių miestelyje, 12 km į vakarus nuo Marijampolės. „Žiburio“ draugijos skyrius 1907 m. įsteigė biblioteką – skaityklą, Keturvalakiuose rengė lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1944 m. vokiečiai bažnyčią sudegino ir Keturvalakių klebonas Vladas Pėstininkas buvo suimtas ir 10 m. ištremtas į Sibirą. Tačiau, kun. Juozo Gražulio ir arch. Vytauto Jakučio rūpesčiu pastatyta varpinė, bažnyčia restauruota.
• Keturvalakių koplyčia.
Virbalio klebonas J. Šipaila buvo atkeltas į Keturvalakius pavaduoti sergančio klebono kunigo Felicijono Radzinskio. Pastarajam mirus paskirtas Keturvalakiuose klebonauti. Pasižymėjo aktyvia veikla: pastatė naują varpinę, kapines aptvėrė nauja akmenine tvora, bažnyčios šventoriuje savo lėšomis pastatė koplyčią su altoriumi ir rūsiu, kurį jis skyrė sau mirus palaidoti. 1879 m. jis ir buvo pirmasis, palaidotas šios koplyčios rūsyje.
• Prie bažnyčios yra paminklas žuvusiems Keturvalakių krašto partizanams, 2005 m. Paminklas su įrašu „Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Metalinio kryžiaus autorius Vytautas Lekešius. Paminklo plokštėse įrašyta per trisdešimt žuvusių Tauro apygardos partizanų pavardžių.
• Keturvalakių mokykla-daugiafunkcis centras – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Keturvalakiuose (Vilkaviškio raj.), vykdanti priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir papildomo ugdymo programas lietuvių kalba. Pirmoji parapinė mokykla Keturvalakiuose įsteigta 1781 m. 1878 m. pastatyta nauja mokykla, kuri sudegė. Toliau mokykla glaudėsi V. Palioko name. Nuo 1949 m. – 1960 m. Keturvalakiuose pradėjo veikti septynmetė mokykla, vėliau, mokykla tapo aštuonmete. Iš pradžių, vadinosi nepilna vidurine mokykla, vėliau tapo devynmete, o tuomet, pagrindine mokykla. Nuo 2005 m. mokykla tampa finansiškai savarankiška.

Šaltiniai:

Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Keturvalakiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 780 psl.
Keturvalakiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 459 psl.
Keturvalakiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 301
Keturvalakiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 130 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
12. Nenėnienė, B. Paminklas keturvalakiečiams primins laisvės kovotojus/ Birutė Nenėnienė; autorės nuotr. – Iliustr. // Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2005, liep. 9, p. 4.
Pupkis, A., Razmukaitė, M., Miliūnaitė, R. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
Sajauskas, Stanislovas. Vilkaviškio kraštas: iš praeities į dabartį/ Stanislovas Sajauskas. – Kaunas: Naujasis lankas, 2015. – p. 287.
Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai/ [sudarytoja Aušra Valuntaitė-Mickevičienė; dailininkė Agnė Beinaravičiūtė]. – Vilkaviškis: Vilkaviškio krašto muziejus, 2007 (Vilnius: UAB „Logotipas”). – 142 p. : iliustr., p. 130
Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
Nenėnienė B. Paminklas primins laisvės kovotojus. 2005. Prieiga internete http://xxiamzius.lt/numeriai/2005/07/15/kbend_01.html