Reims Cécile

[gimė 1927 10 19 Kybartuose, Vilkaviškio r.  – 2020 07 18] – grafikė, rašytoja. Anksti netekusi motinos C. Reims užaugo pas senelius Kybartuose, patriarchalinėje žydų šeimoje. 1933 m. su tėvu grįžo gyventi į Paryžių. Antrojo pasaulinio karo metais jos giminės Lietuvoje buvo išžudyti, o pati menininkė slapstėsi Prancūzijoje. Pasibaigus karui, 1945 m., ji pradėjo mokytis pas žymų graverį Josephą Hecthą (1891–1951), vėliau kurį laiką gyveno Palestinoje. Dėl sunkios tuberkuliozės formos grįžusi į Prancūziją, dirbo su siurrealistu ir dadaistu Hansu Belmeriu (1902–1975), o 1951 m. susipažino su rašytoju ir dailininku Fredu Deuxu (g. 1924), tapusiu jos gyvenimo draugu ir atvėrusiu jai naujų kūrybinių horizontų – transcendentinę realybę. Apdovanota sugebėjimu interpretuojant ant vario perkelti kito menininko kūrybą, parodoje „Cécile Reims graviūros“ grafikė kviečia keliauti per skirtingus pasaulius: nuo siurrealistinių H. Belmerio piešinių iki vidinių F. Deuxo svajų. Tragiška C. Reims giminaičių lemtis paliko gilų randą graviūrų meistrės sieloje. Mathieu Chatelier dokumentiniame filme „Žiūrėk, kuo virsta šešėliai“ (2010), kuris yra integrali parodos dalis, C. Reims pasakoja apie savo kelionę į vaikystės Lietuvą. Vaikščiodama po saulės nušviestą miško proskyną, aidint paukščių balsams, prisimindama giminaičių žudynes netoli Kybartų, ji sako: „Jie tai darydavo gražiose vietose, tokiose kaip ši.“ Nebylūs medžiai saugo kraupias paslaptis, tokie patys kaip ir jos grafikos darbų cikle „Tylos sergėtojai“ (1996–1997). Grafikė už viso gyvenimo kūrybinius pasiekimus š.m. sausio mėnesį buvo apdovanota Garbės legiono ordino kavalierės titulu (Chevalier de l’ordre de la Légion), kuris yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas. 2011 m. grafikei buvo suteiktas ir Prix Maratier apdovanojimas, įsteigtas Pro-MAHJ fondo, kurį įkūrė tapytojo Michelio Kikoine duktė Claire Maratier.

Kūryba:

1. Reims, Cécile (1963). L’épure (prancūzų k.). Paryžius: Julliard.
2. Reims, Cécile (1986). Bagages perdus (prancūzų k.). Paryžius: „Editions Ryôan-ji“.
3. Reims, Cécile (2002). Plius tard (prancūzų kalba). Marselis: Editions André Dimanche.
4. Reims, Cécile (2010). Peut-être (prancūzų k.). Bazas: Editions Le temps qu’il fait.
5. Reims, Cécile (2014). Tout ça n’a pas d’importance (prancūzų k.). Bazas: Editions Le temps qu’il fait.
6. Reims, Cécile (2017). L’embouchure du temps (prancūzų k.). Bazas: Editions Le temps qu’il fait.
7. Reims, Cécile (2018). Bagages perdus (prancūzų k.). Mazères: Editions Le temps qu’il fait.
8. Cecile Reims: L’Oeuvre Grave 1945-2011: Catalogue raisonné établi avec la collaboration de Laurence Schmidlin et Lydie Schutz / Lauren Laz. – (French) 1st Edition. – [Milan: CINQ CONTINENTS, 2011]. – 327, [1] p

Šaltiniai:

1. Žilinskas, Antanas. Dailininkė iš Paryžiaus ilgisi vaikystės Kybartų / Antanas Žilinskas // Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2013, birž. 18, p. 3.
2. Cecile Reims. Prieiga internete https://fr.wikipedia.org/wiki/C%C3%A9cile_Reims
3. Cecile Reims graviūros: metamorfozės. 2013. Prieiga internete http://www.jmuseum.lt/old/www.jmuseum.lt/indexf22d.html?Element=ViewArticle&TopicID=605
4. Litvakų kilmės grafikės Cecile Reims parodoje – savitai atkartotų menininkų darbai. 2013. Prieiga internete https://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/litvaku-kilmes-grafikes-cecile-reims-parodoje-savitai-atkartotu-menininku-darbai-29-342679
5. Mikšionienė, R. Iš Lietuvos kilus grafikė C.Reims į gimtinę grįžta kūriniais. 2013. Prieiga internete https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2013/06/20/news/is-lietuvos-kilusi-grafike-c-reims-i-gimtine-grizta-kuriniais-4985153
6. Šadzevičienė, I. Cecile Reims: medžių metamorfozės. 2013. Prieiga internete https://www.bernardinai.lt/2013-08-23-ieva-sadzeviciene-cecile-reims-medziu-metamorfozes/
7. Žilinskas, A. Dailininkė iš Paryžiaus ilgisi vaikystės Kybartų. 2013. Prieiga internete https://kybartai.lt/lt_lt/dailininke-is-paryziaus-ilgisi-vaikystes-kybartu/