Alvito dvaras

Pirmosios žinios apie Alvito dvarą mus pasiekia iš XVII a. Dvaro siluetas pažymėtas ir 1808 metų Naujosios Prūsijos žemėlapyje. Šį dvarą XIX a. I pusėje įsigijo grafai Gavronskiai; iš jų vienu pirmuoju minimas Vincentas Gavronskis, o po jo sūnus Viktoras Gavronskis. 1834 m. dokumente paminimas namo rūmas: medinis, apkaltas senomis prastomis lentomis, su dviem mūriniais kaminais, aukštai kyšančiais virš stogo. Dokumentuose užfiksuota, kad dalį dvaro 1837 m. valdė ir Mateušas Bučkovskis. Alvito dvaro ūkį XX a. pradžioje tvarkė ūkvedys Stanislavas Žilinskas, kuris į ūkį turtinių teisių turėjo ir tarpukariu. Dvaro pastatai stovėjo prie pat ežero. 1901 m. dvare gyveno 103 moterys ir 101 vyras (iš jų – 2 žydai, 2 užsieniečiai). Viso žemės – 934, o dirbamos – 583 margai. Stovėjo 6 mediniai, 3 mūriniai pastatai. Kitur teigiama, kad 1901 metais gyveno 280 žmonių. 1903 m. 3571 margus turėjusiame Stanislovo Gavronskio dvare buvo laikoma 180 arklių, 136 stambių ir 48 smulkių gyvulių. 1914m., karo metu, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai sudegė. Nuo gaisro nenukentėjo ryčiausiai stovėjęs raudonų plytų pastatas „Raudonė”, kuriame gyveno samdiniai. 1915 m. vokiečiai išardė spirito varyklos įrangą ir į Vokietiją išsigabeno vamzdelius ir kitokias iš vario pagamintas detales. Po karo dvaras buvo atstatytas. Vienerių aukštų simetriniai mūriniai rūmai su iki pustrečio aukšto pakelta centrine dalimi buvo sąlyginai saikingų formų statinys; yra išlikusi ir viena jo nuotrauka (fotografuota nuo sodo pusės). Prie dvaro veikė kumetynai, spirito varykla, malūnas, fabrikėlis. Tarpukario pradžioje, prieš išvažiuodama į Lenkiją, grafienė Gavronskienė pardavė Alvito dvarą Tadui Voičinskiui, nors į dvarą pretendavo (ar jo dalį valdė) ir Stanislovas Zielinskis. Iki Žemės reformos dvaras, aprėpęs 537 ha, ir daug aplinkinių ūkių (Vanaginės palivarkas, Čižiūnų, Versnupių, Rumokų, Vasiliškių ir gal net Šuklių (?) dvarai) buvo Tado Skarbeko-Voičinskio (1867 – apie 1925 ?) nuosavybė.

1937 metais rugpjūčio 14 dieną pas Kauno notarą Aleksandrą Žilinską pirkėjas Donatas Malinauskas ir Stanislovas Apolinaras Voičinskis (dar neturėjo palikuonių) sudarė Alvito dvaro pirkimo-pardavimo sutartį. Šia pirkimo sutartimi už sutartą kainą – 90 000 litų D. Malinauskas įgijo tokį turtą: 80 ha žemės ūkio nenusavinamą normą su visais esančiais minimame žemės plote trobesiais, neišskiriant ir spirito varyklos trobesių, Alvito ežerą ir durpyną „Kairabalę”. Spirito varyklai vadovavo dvarininko giminaitis V.Stomma. Kai signataro duktė karo pradžioje sugrįžo į dvarą, tėvo, jo seserų Jadvygos ir Filomenos Lietuvoje jau nerado – jie buvo ištremti į Altajų. Ten Lietuvai nusipelnęs žmogus 1942 m. pabaigoje mirė. Išliko 1942 metų rugpjūčio 1 dienos Valstybinio spirito ir degtinės tresto raštas, surašytas pagal 1940 m. nacionalizavimo aktą. Vokiečiai, nieko neklausinėdami, užėmė pusę dvaro rūmų pastato, o karvidėje įrengė rusų belaisvių stovyklą. Malinausko dukteriai M. Malinauskaitei-Stommienei ir jos vyrui Viktorui grąžino sovietų nusavintą spirito varyklą. Po karo Alvito dvaro pastatuose buvo įsteigta mašinų traktorių stotis. Dvaro rūmai karo metais buvo apgriauti, tačiau vėliau pertvarkyti į butus, kurie dabar priklauso jų gyventojams. Yra išlikęs tik pirmas dvaro aukštas ir vidurinioji antrojo aukšto dalis. Spirito varykla buvo „sumažinta” (nugriautos kai kurios pastato komplekso dalys) ir rekonstruota į užeigą, kuri jau nepriklausomybės metais ne kartą keitė savo šeimininkus. Iš užrašo ant kamino (jis tarpukariu buvo penkiskart aukštesnis) reikia manyti, kad spirito varyklą pastatė 1909 metais. Dvarvietėje yra masinė kapavietė, kurioje vietinių gyventojų teigimu, palaidoti rusų ir lenkų karo belaisviai, mirę 1941 – 1945 metais. Sovietmečiu dvaro pastatuose įsikūrė kolūkio dirbtuvės. 2007 m. šventoriuje buvo atkasti keturi turtingų žmonių karstai. Galbūt, tai dvaro savininkų palaikai, kurie vėl buvo „atiduoti” žemei.

Šaltiniai:

Lopata, Raimundas. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas/ Raimundas Lopata. – Trakai-Vilnius [i.e. Trakai]: Voruta, 1997 (Vilnius: Vilspa). – 258, [2] p.: iliustr., faks., portr.; 22 cm
Sūduvos krašto dvarai/ Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 13 – 18 – ISBN 978-609-422-109-5
Alvito dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/alvito-dvaras-166.html
Alvito dvaras. Prieiga internete https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/alvito-dvaras/4085
Alvito dvaras. Prieiga internete https://www.vilkaviskisinfo.lt/lankytinos-vietos/alvito-dvaras/
Alvito spirito varykla. Prieiga internete https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/2A2E7001-852E-4259-A094-BF1E8940805B
Jencius-Butautas, V. Daktaras B. Šapiro, Donatas Malinauskas ir Alvito dvaras, arba Nebaigta istorija. 2014. Prieiga internete http://www.ekspertai.eu/daktaras-bsapirodonatas-malinauskas-ir-alvito-dvaras-arba-nebaigta-istorija/
Kupčinskienė, Laura. Vilkaviškio rajono dvarų sodybų paveldas: kultūrinė vertė ir panaudos galimybės. Magistro baigiamasis darbas. – Kaunas, 2013. Prieiga internete https://vb.vdu.lt/object/elaba:1987393/1987393.pdf
Alvito dvaras. Prieiga internete https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Alvito_dvaras.JPG