Dvaro rūmų vieta – dabartinio Peletrūnų kaimo teritorija; iki kairiojo Širvintos kranto – apie kilometras. 1744 m. jau buvo Keturkaimio (Kieturkow) dvaras. Dabartinis pavadinimas kilo nuo Vaisbūniškių dvarininkaitės Teresės Moross – Kulvietienės vardo, XIX a. II ketvirtyje ištekėjusios už Henriko Florijanovičiaus, ir čia įsikūrusios. Tuo metu šis palivarkas priklausė Keturkaimio (Kieturkowo) dvarui, nuo kurio vėliau atsiskyrė. Šių dvarų tarpusavio priklausomybės santykiai yra labai painūs, todėl galimos įvairios jų interpretacijos. Iš dokumentų žinoma, kad 1835 – 1836 m. Keturkaimį valdė Jonas Florijanovičius (Floryanowicz Jan). Jis minimas ir 1838 m., kai pasirašinėjo sutartį su Naumiesčio gyventojais. 1878 m. Terespolio dvarvietėje stovėjo vieneri rūmai, kuriuose gyveno 12 žmonių (6 vyrai ir moterys). Tuo metu dvarui priklausė 643 margai žemės: 462 – dirbamos; 149 – ganyklos ir 32 – neįsisavintos). Ir dabar stovi perstatyti vienaukščiai mūriniai dvaro rūmai (dabar mansarda paaukštinta), merdi persenęs parkas. Dvaras žymimas ir XIX a. pab. žemėlapiuose. 1896 – 1898 m. gydytojas K. Grinius, gyvendamas Naumiestyje, pažinojo ir dvarininką Florijanovičių, dar valdžiusį ir netoli buvusį Sakalupio dvarą. Tuo metu šie ūkiai jau merdėjo. Žmonės ir tuomet vietovę dar vadino Keturkavu arba Keturkaimiu. Beje, ši giminė prieš Pirmąjį pasaulinį karą valdė ir Rostkaučiznos dvarą (netoli Keturvalakių). 1901 m. dvare dirbo 14 vyrų ir 13 moterų. Stovėjo 4 mediniai ir 1 mūrinis pastatai. Visa žemė – 362 margai, dirbama – 305. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje” rašoma, kad gyventojų būta keliskart daugiau – 182. Vadinasi, jie buvo skaičiuojami pagal skirtingą metodiką. 1899 m. ir 1903 m. dokumentuose dvarininku jau įrašytas Fridrichas Lengvinas, Oskaro sūnus. 1899 m. ir po ketverių metų ūkis aprėpė tuos pačius 595 margus žemės. Tvartuose laikė: 48 – arklius, 115 – stambių ir 140 smulkių gyvulių. Pažymėtina, kad arklių skaičius per tą laiką sumažėjo beveik dvigubai. 1907 m. darbininkai ne kartą bruzdėjo: policininkai, zemstvos tarnautojai net tris kartus per savaitę vyko jų raminti, ieškojo kumečių trobose draudžiamos literatūros.
Po to patys tvarkdariai prisipažino, kad ir jiems pabodo nuolat iš dvaro (matyt, pačio pono) rašomi skundai, kuriuose aiškinama, kad dvare lankosi kažkoks socialistų agitatorius. Nuo 1919 m. dvaro samdiniai dirbo 8 val. per dieną, t.y. tiek, kiek ir priklausė pagal įstatymą. Iki žemės reformos Terespolė (ir, matyt, po jos) priklausė Fritcui (dar Fridrichui) Lengvinui, dokumentuose įvardijamam kaip Legnick Fritz. Vieni jį laikė lenku, o kiti vokiečiu. Kaimyniniuose Paražnių ir Vilkupių dvaruose šeimininkavo dar du jo broliai, pasižymėję keistais poelgiais. Dalinai jiems priklausė ir Izabelinos dvaras. Lebnikams (tai dar vienas jų pavardės pateikimo variantas) anksčiau, t.y. XX a. pr. priklausė vienas Gudkaimio, Leopoldovo ir Keturkaimio dvarai. Samdiniai gaudavo po 5 litus per mėnesį.
Paskutinis dvarininkas Lengvinas ir jo broliai palikuonių neturėjo. Beje, tarpukario spaudoje dvaras, iki parceliavimo turėjęs 359 ha žemės, neretai buvo vadinamas ir Taraspole.
Šaltiniai:
- Sūduvos krašto dvarai / Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 273 – 274 – ISBN 978-609-422-109-5
- Virbalis mano atsiminimuose. D. 2: . – 2013. – 178, [4] p. – ISBN 978-609-417-060-7. – UDK: 821.172-94
- Terespolės dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/terespoles-dvaras-223.html
- Terespolės dvaras. Prieiga internete http://www.miestai.net/forumas/album.php?albumid=146&page=15
_____
Last modified: 2023 23 gegužės
