Pravažiavus Alvitą, vienas iš kelių , sukančių į šiaurę, nuves jus į buvusį Unijos (Pyraginės) dvarą. Šis kelias nuo kitų skiriasi tuo, kad paskutinysis dvaro savininkas žydas Golbergas įsakė kumečiams išgrįsti tuo metu buvusį klampų kelią akmenimis. Taip atsirado apie 1200 metrų ilgio akmenimis grįstas keliukas. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo pavyzdinis. Derlingas 400 hektarų valdas tuomet turėjo lenkas dvarininkas Goliušas. Čia jis gyveno kartu su žmona, sūnumi ir keturiomis dukterimis. 1912 m. mirus dvarininkui, ūkį tvarkė žmona, padedama ūkvedžio Vailokevičiaus. Dvarininkai gyveno kukliuose vieno aukšto mediniuose dvaro rūmuose. Jie buvo apie 15 metrų ilgio, stogas dengtas gontais. Apie dešimt kambarių prižiūrėjo kelios tarnaitės. Kai kurie pasakotojai mini, kad Goliušas buvo dešinioji grafo Gauronskio ranka, todėl dvaro ūkis buvo stiprus. Mūriniuose dvaro tvartuose, dengtuose čerpėmis, buvo laikoma apie 40 geros veislės karvių. Pienas buvo vežamas į Prūsiją. Arklių buvo apie 30. Dvaro tvenkinyje plaukiojo antys ir žąsys, buvo auginamos kiaulės, vištos. Šalia tvarto stovėjo trys mediniai klounai javams ir šienui. Visus sunkius darbus dirbo kumečiai. Jie gyveno dideliame, apie 100 m ilgio ir 15 m pločio, kumetyne. Per jo vidurį ėjo koridorius, kuriuo galima buvo patekti pas bet kurią iš 30 – ties kumečių šeimų. Kumetynas buvo statytas iš plytų. Dvarininkai laikė tik tas šeimas, kuriose buvo bent du darbingi žmonės.
Netekus vieno darbininko, kumečiai turėdavo palikti dvarą. Dvarą centrą supo didelis apie 6 margų vaismedžių sodas, o aplink jį buvo pasodinti erškėčiai, ąžuolai, liepos, uosiai. Ištekėjus vienai Goliušo dukterų, ūkį į savo rankas, manoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ėmė tvarkyti žentas Gimza, atvykęs iš Poznanės. Praūžus 1914 – 1918 metų karui, sugrįžę Goliušai rado sveikus tik dvaro rūmus. Kiti ūkio pastatai buvo visiškai sudegę ar apgriuvę. 1927 m. dvaras buvo parduotas turtingam žydui iš Vilkaviškio Goldbergui. Tačiau senoji dvaro savininkė dar ketverius metus gyveno pas Goldbergą nuomininke, o po to išvyko į Lenkiją. Goldbergas dvarą laikė iki 1940 m. Pats jis dvare negyveno, o samdė ūkvedį, taip pat žydų tautybės. Goldbergas nelaikė kiaulių, tačiau kiti gyvuliai ir naminiai paukščiai buvo auginami. Prie dvaro buvo račių dirbtuvės. Užaugintas bulves Goldbergas veždavo į Alvito spirito bravorą iki 1930 m. visi darbai buvo atliekami rankomis. Tik vėliau dvaras įsigijo arklių traukiamas šienapjoves Po 1922 m. parceliacijos, pirmieji dvaro žemės gavo savanoriai Žukauskas, Motiejus Mačiulis ir kiti dvaro darbininkai. Dvaro laukuose iš 30 naujakūrių susikūrė Švitriūnų kaimas. Antrasis pasaulinis karas visiškai sunaikino dvaro centrą. Liko tik apgriuvęs kumetynas, kuriame gyveno trys šeimos. Tačiau pradėjus griūti stogui, šeimos išsikėlė.
Šaltiniai:
- Unijos dvaras / Arūnas Serneckas // Santaka. – 1994, rugs. 1, p. 3. – (Mūsų istorijos puslapiai. Dvarai (13))
_____
Last modified: 2023 23 gegužės
