Vilkupių dvaras

Kelyje Kybartai – Kudirkos Naumiestis, maždaug aštuntame kilometre, yra Vilkupių gyvenvietė. Senovėje buvo rašoma, kad ją nuo Vilkaviškio skiria 15 varstų (beveik 17 km). Gyvenvietės pradžioje atvykėlius pasitinka dvarvietė su senais pastatais ir „svetimkūniais”.1784 m. Vilkupių dvaras priklausė Gardino ir Smolensko teisėjui Dilevskiui (vardas nenurodytas).
1827 m. dvarą sudarė 11 namų ir 140 gyventojų. 1838m. senasis dvarininkas Lengvinas pastatė mūrinį, čerpėmis dengtą, Vilkupių dvaro ansamblį. Šita data yra užrašyta ant išlikusių rūmų rytinės pusės frontono. Pagrindine verslo rūšimi tapo veislinė gyvulininkystė. Atrodo, kad ūkio savininkai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo – jie neminimi tų įvykių kontekste. 1870 m. dvarui priklausė ir Leopoldovo kaimas bei dvaras (į pietryčius nuo Vilkupių), kuris turėjo 259 margus žemės: lankos – 43, neužsėta žemė – 7. Leopoldovo dvare stovėjo 4 mediniai namai, o kaime – trys sodybos. Dabar šio dvaro vietoje, tuščiame lauke, susikerta du keliai ir sudaro T formos kryžkelę.
Pats Vilkupių dvaras 1870 m. užėmė 790 margų plotą; iš jų 353 – dirbama žemė, 88 – lankos, 2 – vandens telkiniai ir kt. Prie vieno iš jų veikė vandens malūnas. Dvarvietėje ir kaime stovėjo 8 mūriniai bei 9 mediniai pastatai. 1878 m. surašė 3 statinius, kuriuose gyveno 6 vyrai ir 5 moterys. 1881 m. Žemės ūkio vadovų sąvade dvaro savininku ar valdytoju nurodomas Hermanas Lengvinas. XIX a. pabaigoje dvare buvo tik keturi pastatai, kuriuose gyveno 17 žmonių; dvarvietė užėmė 17 margų plotą (apie 8 ha). Taigi, skaičiai panašūs, bet ir šiek tiek skiriasi. Iš šių skaičių tik žymiai išsiskiria 1888/9 m. duomenys, pateikti Suvalkų gubernijos atmintinėje, išleistoje 1901 m.; ten sakoma, kad dvare gyveno 60 lietuvių ir 5 vokiečiai. Matyt, buvo suskaičiuoti visi samdiniai. 1899 m. dvarą valdė Gergamas (?) Lengvinas, Adolfo sūnus. Matyt, valdininkai supainiojo raides – dvarininku galėjo aptikti tik Germaną Lengviną. 1899 m. dvarui priklausė 778 margai žemės; tai leido laikyti 48 arklius. 1901 m. dvare dirbo 40 vyrų ir 33 moterys. Sumažėjo ir kitataučių skaičius: 3 – žydai, 4 – vokiečiai. Dvaro statinių statistika: 4 – mediniai, 1 – mūrinis. Valdė šiek tiek daugiau kaip 500 margų. Irgi oficialiais kitais duomenimis 1901 m. dvarą sudarė vienas „kiemas” su 143 gyventojais.

1903 m. dvaras, pavadintas Vilkupių – Paražnių vardu užėmė 1695 margų žemės plotą. Jame buvo laikomi 43 arkliai ir 225 stambūs gyvuliai. Stebina labai didelis mažų gyvulių skaičius – 673. Tuo metu dvarininku buvo Maksimilijanas Lengvinas (vokiškai Lengwick), Germano sūnus.
1924 m. dvaras turėjo 439 ha žemės. Samdiniai dirbdavo 8 valandas per dieną. Vėliau, t.y. XXa. 3 – 4 dešimtmečiuose dvarą perėmė valdyti ankstesnio dvarininko anūkas Kazys Lengvinas, dokumentuose įvardijamas kaip Legnick. „Pakajai”, t.y. dvaro rūmai yra plytiniai, dviejų aukštų, baltinti. Karo metu beveik visi ūkiniai pastatai sudegė. Liko dvaro rūmai, vištidė ir pieninė, kurioje XIX a. pabaigoje buvo gaminamas ir toli žinomas sūris. Pastatų vidus po karo buvo pertvarkytas; įrengta daugiau mažų patalpų. Dvaro pastatus supo sodas iš obelų ir kriaušių. Liepų ir kaštonų parkas buvo pasodintas tuoj po karo. Savaime išaugo beržynėlis. Išliko apleistas tvenkinys.
Šnekama, kad šiose apylinkėsė XIX a. pab. – XX a. pr. trys viengungiai broliai Lengvinai valdė keturis dvarus: Vilkupių, Leopoldovo, Terespolio ir Paražnių. Pastarosiosios dvarvietės vietą lengviausia aptikti karštos vasaros dieną. Reikia iš Vilkupių važiuoti Kudirkos-Naumiesčio link, kirsti Širvintą, kurios pliaže galima išvysti nusimaudyti atėjusius žmones. Šalia sulaukėjusiame parke stūkso „ištrupėjusiais viduriais” šimtamečiai medžiai. Užpelkėjusiuose tvenkiniuose jau nėra žuvų – senovėje jas augino dvarininko samdyti vienuoliai (išbraukti). Kažkokias dvarų teritorijas žymi mistinių formų 1837 m. obeliskas – data sunkiai įskaitoma. Tikriausiai tais metais iškilo ir dvaro rūmai. Vadinasi, visi trys Lengvinų dvarai buvo statomi vienu metu – XIX a. 4 – ame dešimtmetyje. Dar įdomesnius objektus galima aptikti kairiajame upės krante (apie kilometrą nuo pagrindinio kelio arba 300 m nuo obelisko). Į šią vietą lengviausia patekti pėsčiomis (išimti). Seno miško kalvelėje Lengvinas įrengė keturkampio formos laidojimo kriptą, kurios kiekvieną kampą žymėjo stulpai (išliko du stulpai ir tvorelės fragmentai). Kadangi keistuolis dvarininkas išniekino Šv. Komuniją ir iš bažnyčios parsineštą ostiją paslėpė šiene, tai ir po palaidojimo šiame rūsyje neturėjo ramybės. Dažnai vidurnakčiais keldavosi ir, susiieškojęs šyvus arklius, „skrajodavo” dvaro laukais. Apleistas laidojimo rūsys dvelkia keista mistika. 1940 m. Vilkupių Alfredas Lengvinas bei aplinkiniuose dvaruose gyvenę jo giminaičiai išsipardavė prasčiausias žemes sklypininkams, o 1941 m. pasitraukė į Vokietiją.

Šaltiniai:

Sūduvos krašto dvarai/ Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 306 – 308 – ISBN 978-609-422-109-5
Kupčinskienė, Laura. Vilkaviškio rajono dvarų sodybų paveldas: kultūrinė vertė ir panaudos galimybės. Magistro baigiamasis darbas. – Kaunas, 2013. Prieiga internete https://vb.vdu.lt/object/elaba:1987393/1987393.pdf
Vilkupių dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/vilkupiu-dvaras-2-452.html
Vilkupių dvaras. Prieiga internete http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7562
Vireliūnaitė L. Istorinis Vilkupių dvaras išparduodamas po plytą. Prieiga internete http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/istorinis-vilkupiu-dvaras-isparduodamas-po-plyta-56-525666

_____