Vilkabalių dvaras

Dvaras, tikėtina, buvo įkurtas XIX a. pradžioje, prūsmečiu, ir tada priklausė totorių kilmės generolui Baranauskui. Apie 1827 m.  Vilkabalio dvarą valdė totorius V. Samuelis Muchas. 1829 m. pavasarį valstybė pradėjo dvaro licitaciją. Pranešime apie licitacijos paskelbimą nenurodytas dvaro savininkas, vadinasi, jo ir nebuvo. XIX a.I pusėje dvaras užėmė apie 400 ha plotą. Vilkabalių dvaro žemėje savininkas ir Vilkaviškio klebonas Juozapas Zenkovičius 1859 m. pastatė mūrinę giminės laidojimo koplyčią Alksninėje. Dvare veikė bravoras. 1878 m. dvarvietėje buvo 5 namai (kiemai), kuriuose gyveno 21 vyras ir 28 moterys. 1885 m. dvaro valdos siekė 1238 margus. Pagrindinėje dvarvietėje stovėjo 5 namai, kuriuose gyveno 49 žmonės. 1888 m. dvare gyveno 134 žmonės (visi lietuviai). 1899 m. dvaro, apimančio 1201 margus žemės savininkas buvo Bronislovas Kučevskis, Petro sūnus. 1901 m. dvare stovėjo 12 namų, kuriuose gyveno 84 žmonės. Tas pats B. Kučevskis kaip savininkas įvardytas ir 1903 m. knygose. Žemės valdos siekė 1010 margų. 1910 m. žemės kiekis nepakito, bet savininkas buvo kitas – vokietis Johanas Šmitas, Rudolfo sūnus. Tarpukariu dvaro savininkai turėjo telefoną. Iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dvare šeimininkavo ir 1863 m. sukilimo dalyvis Wladyslaw Emund Zbrzezinski (1844 – 1918). Kartu gyveno ir jo brolis Ksawery Franciszek (1846 – 1919). Nelabai aišku, kokie turtinės nuosavybės santykiai juos siejo su anksčiau išvardintais Vilkabalių savininkais. Juk žinoma, kad Zbžezinskiams šis dvaras priklausė ir 1863 m. sukilimo metu. Abu broliai Zbžezinskiai mirė pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais ir buvo palaidoti Bartninkų kapinėse. Palaidojimo vieta išliko. Paskutinis dvarininkas Jonas Zbžezinskis (Jan  Zbrzezinski), minėto dvarininko sūnus, šį ūkį valdė tarpukariu, o mirė ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Jo dukra su žentu spėjo 1940 m. pasitraukti į Vakarus. Rūmai sudegė per II pasaulinį karą, o kumetynas ir ūkiniai pastatai buvo sunaikinti sovietmečiu. 2000 m. Vilkabalių kaime negyveno nė vienas žmogus. Išliko tik pavieniai medžiai ir krūmai. Dabar Vilkabalių kaime vėl apsigyvena naujakuriai.

2022 m. Jolanta Garkauskaitė publikavo informaciją apie šį dvarą:

Dvaras, tikėtina, buvo įkurtas XIX a. pradžioje, prūsmečiu, ir tada priklausė totorių kilmės generolui Baranauskui. Apie 1827 m.  Vilkabalio dvarą valdė totorius V. Samuelis Muchas. 1829 m. pavasarį valstybė pradėjo dvaro licitaciją. Pranešime apie licitacijos paskelbimą nenurodytas dvaro savininkas, vadinasi, jo ir nebuvo. XIX a.I pusėje dvaras užėmė apie 400 ha plotą. Vilkabalių dvaro žemėje savininkas ir Vilkaviškio klebonas Juozapas Zenkovičius 1859 m. pastatė mūrinę giminės laidojimo koplyčią Alksninėje. Dvare veikė bravoras. 1878 m. dvarvietėje buvo 5 namai (kiemai), kuriuose gyveno 21 vyras ir 28 moterys. 1885 m. dvaro valdos siekė 1238 margus. Pagrindinėje dvarvietėje stovėjo 5 namai, kuriuose gyveno 49 žmonės. 1888 m. dvare gyveno 134 žmonės (visi lietuviai). 1899 m. dvaro, apimančio 1201 margus žemės savininkas buvo Bronislovas Kučevskis, Petro sūnus. 1901 m. dvare stovėjo 12 namų, kuriuose gyveno 84 žmonės. Tas pats B. Kučevskis kaip savininkas įvardytas ir 1903 m. knygose. Žemės valdos siekė 1010 margų. 1910 m. žemės kiekis nepakito, bet savininkas buvo kitas – vokietis Johanas Šmitas, Rudolfo sūnus. Tarpukariu dvaro savininkai turėjo telefoną. Iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dvare šeimininkavo ir 1863 m. sukilimo dalyvis Wladyslaw Emund Zbrzezinski (1844 – 1918). Kartu gyveno ir jo brolis Ksawery Franciszek (1846 – 1919). Nelabai aišku, kokie turtinės nuosavybės santykiai juos siejo su anksčiau išvardintais Vilkabalių savininkais. Juk žinoma, kad Zbžezinskiams šis dvaras priklausė ir 1863 m. sukilimo metu. Abu broliai Zbžezinskiai mirė pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais ir buvo palaidoti Bartninkų kapinėse. Palaidojimo vieta išliko. Paskutinis dvarininkas Jonas Zbžezinskis (Jan  Zbrzezinski), minėto dvarininko sūnus, šį ūkį valdė tarpukariu, o mirė ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Jo dukra su žentu spėjo 1940 m. pasitraukti į Vakarus. Rūmai sudegė per II pasaulinį karą, o kumetynas ir ūkiniai pastatai buvo sunaikinti sovietmečiu. 2000 m. Vilkabalių kaime negyveno nė vienas žmogus. Išliko tik pavieniai medžiai ir krūmai. Dabar Vilkabalių kaime vėl apsigyvena naujakuriai.

Šiuo metu dvaras sunykęs. 2022 m. Jolanta Garkauskaitė publikavo apie šį dvarą surinktą informaciją facebook paskyroje “Laiko gijose”:

Kol dar narcizai atminty…

“Tam pastate kur likęs buvo kolūkio arklidės. Aš netoli gyvenau. Buvom nuvažiavę, bet viskas neatpažįstamai pasikeitę.
Buvo parkas, tam parke žydėjo daug narcizų ir įvairių kitų augalų…” – prisiminimais dalinosi ponia Aldona, gyvenusi šalia Vilkabalių dvaro…
Vilkabalių dvarvietėje (Vilkaviškio raj.) išliko pavieniai medžiai, senų kaštonų alėja, “paremontuotas” ūkinis pastatas, rūsiai (gal ledainės).
Mano giminaičiai gerai pamena šią dvarvietę, čia bėgo jų vaikystė: parke žydėjo gėlės, palei dvarą ošė apsodintos medžių alėjos, o jas juosė tvirta akmeninė tvora. Tvoros nebeliko. Tik gerai įsižiūrėjus matosi didelių akmenų linija…
Spėjama, kad Vilkabalių dvaras buvo įkurtas XIX amžiaus pradžioje. Dar prūsmečiu, šiame krašte šeimininkavo totorių kilmės generolas Baranauskas. Manoma, kad dvaras ir tada, ir prūsmečiu priklausė generolui. Apie 1827 metus Vilkabalių dvarą kartu su Navasodų dvaru valdė totorius V. Samuelis Muchas, kuris buvo vedęs Baranausko dukterį Felicijaną Ulaną. 1829 metų pavasarį buvo paskelbtos dvaro varžytinės. Licitacijos paskelbime dvaro savininkas nenurodomas, manoma, kad jo ir nebuvo. Valstybė varžytines planavo pradėti nuo 3000 zlotų sumos.. Vaikštinėjant dvarvietėje, bandžiau įsivaizduoti šio dvaro turtingumo mastą! Įspūdingais raštais išmargintas dar ir dabar stovi vienišas dvaro svirnas, tiesa, savaip “restauruotas”. Nuo atklydusių nekviestų svečių jį gerai slepia aukšta žolė… Ir iš ties, dvaras XIX amžiaus pirmoje pusėje užėmė apie 400 hektarų plotą. Tuo laikotarpiu Vilkabalių žemių savininku įvardijamas Vilkaviškio klebonas Juozapas Zenkovičius. Šešis kilometrus į pietryčius nuo Bartninkų. klebonas Juozapas Zenkovičius savo Vilkabalių dvaro laukuose 1859 metais pastatė mūrinę giminės laidojimo koplyčią. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dvaras turėjęs bravorą… 1787 metais dvarvietėje buvo penki namai. 1885 metais dvaro valdos siekė 1238 margus, bet pagrindinėje dvarvietėje vis dar stovėjo tie patys penki namai. Daug žemių dvaras turėjo Navasodų ir Durpinės (Torfienicos) kaimuose. Ten priskaičiuota ir žymiai daugiau pastatų, priklausiusių dvarui, be to pastatai buvo ne mediniai, o mūriniai (namai). Reikia paminėti, kad čia vyravo penkių laukų sėjomaina, buvo kasamos durpės, sodinamas jaunas miškas. 1888 metais dvare gyveno 134 lietuvių tautybės žmonės. Istoriniai šaltiniai mini (“Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje), kad 1899 metais Viklabalių dvaras apima 1201 margus žemės, o jo savininkas yra Bronislavas Kučevskis. Dvaro savininku B. Kučevskis, Petro sūnus minimas ir 1901 -1903 metais. 1901 -aisiais dvare stovėjo dvylika namų, 1903 metais žemės valdos siekė 1010 margų. Dvarininkas laikė apie 75 gyvulius, iš jų 28 arklius… 1910 metais dvaro savininkas jau kitas, tai vokietis- Johanas Šmitas, Rudolfo sūnus. Šis dvarininkas laikė 107 smulkius gyvulius, 57 stambius ir 34 arklius. Vėliau, iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, dvare šeimininkavo 1863 metų sukilimo dalyvis Wladyslaw Edmund Zbrzezinski. Su juo Vilkabalių dvare gyveno ir jo brolis Ksawery Franciszek. Nėra žinoma ar broliai kaip nors susiję turtiniais nuosavybės reikalais su buvusiais dvaro savininkais, nes dvaras jiems jau priklausė ir 1863 metų sukilimo metu. Broliai Zbrzezinskiai mirė pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, o paskutiniu dvaro savininku tapo Jonas (Jan), Vladislavo sūnus. Jis valdė tarpukariu, dvare jau buvo telefonas. Vėliau Joną Zbrzezinskį ištiko skaudi lemtis; jis buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Dvarininko dukra su žentu 1940 metais spėjo pasitraukti į Vakarus. Broliai V. ir K. Zbrzezinskiai palaidoti Bartninkų kapinėse, jų kapavietė išliko. Vilkabalių dvaro šeimininkai ir Vaisbūniškio dvarininkas P. Daneckis buvo labai geri draugai. Pastarasis amžino poilsio atgulė taip pat Bartninkų kapinėse greta savo draugų…
Vilkabalių dvaro nebeliko, rūmai sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, kai toje vietoje stovėjo frontas…
Pagalvoju, gal net geriau, kad dvaras buvo sunaikintas karo, o ne “šiuolaikinių” vandalų. Sovietmečiu nugriauti dvarvietėje stovėję ūkiniai pastatai bei kumetynas, rūmus būtų ištikusi tokia pati lemtis…
Nežinia kokiu stebuklu galiu laikyti Vilkabalių dvaro svirną, išdidžiai stovintį prie vieškelio, apsodinto šimtamečiais kaštonais, mįslingai žvelgiantį į priešais užsėtą javų lauką… Juk čia, visai netoliese, kažkada kvepėjo geltonais narcizais…

Šaltiniai:

1. Nykstantis dvaras kelia gailestį ir grėsmę / Renata Vitkauskienė // Santaka. – 2014, liep. 19, p. 3.
2. Sūduvos krašto dvarai / Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 290 – 291 – ISBN 978-609-422-109-5
3. Kol dar narcizai atminty…. Prieiga internete https://www.facebook.com/LaikoGijose/posts/pfbid02UmRzwyaPLZYBVZAm4o2bPpnxfHoTSrSZBiBn9cPcCEDxkZe1ZG4sZ7qav3iULgmjl
4. Vilkabalių dvaras. Prieiga internete http://www.miestai.net/forumas/album.php?albumid=411&pictureid=10566