Pirmąkart Pavembrių kaimas paminimas 1617 m. Lankeliškių parapijos bažnytinėje knygoje. Dvaras turėjo atsirasti vėliau. Ir kaimas, ir dvaras pavadinimą gavo nuo Vembrės, nuo kairiojo Šeimenos intako. 1821 m. dvarą valdė sutuoktiniai Antanina ir Liudvikas Ustrickiai. Iki tol dvaro savininku, laikiusiu ir karčemą, buvo Babeckis (vardas nenurodytas). 1824 m. dvarą valdė broliai Liudvikas Adrianas Ustrickis ir Varšuvos universiteto profesorius Feliksas Ustrickis. 1826 m. jis jau buvo valstybinis dvaras. 1827 m. mirė dvaro valdytoja Antanina Ustricka (ji nebūtinai gyveno šiame dvare), kilusi iš Bučinskių šeimos. 1827 m. stovėjo 2 namai, kuriuose gyveno 35 gyventojai.
1835 m. dvaro savininku įvardintas kapitonas Jonas Berensas. 1844 metais dvarą valdė Juozas Berensas. 1874 m. į dvaro sudėtį įėjo Viktorino dvaras; pastarasis užėmė 152 margus žemės, o dvarvietėje stovėjo 2 mūriniai ir 4 mediniai namai. Tuo pačiu metu Vembrių dvare, turėjusiame 427 margus dirbamos žemės ir 83 margus ganiavos pievų, stovėjo 16 mūrinių ir 5 mediniai namai. 1877 m. dokumente pateikiami žymiai mažesnis pastatų skaičius – 6. Tai gali reikšti tik du dalykus: pastatus nuniokojo gaistai arba kažkurie duomenys yra netikslūs. 1877 m. dvare gyveno 32 vyrai ir 35 moterys. 1887 m. dvare stovėjo 6 namai, kuriuose gyveno irgi 32 vyrai bei 35 moterys. 1891 m. dvare gyveno 21 vyras ir 35 moterys; tarp jų būta 4 žydų. Aprėpė 528 margus žemės, kuri buvo paskirtyta taip: 421 – ariama, 83 – pievos. Dvaras visai neturėjo miško. Vembriams pavaldus Viktorino dvaras aprėpė tik 210 margus žemės, o jame gyveno tik 11 žmonių.
1903 m. Vembrių dvaro savininku “Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje” nurodytas Teofilis Šacinskis, Leono sūnus; jis drauge su Viktorino dvaru valdė 738 margus žemės. 1909 m. išliko tie patys 738 margai žemės, iš jos 300 – ariamos. Kadangi Teofilis Šacinskis jau buvo miręs, tai dvaras priklausė jo paveldėtojams (jokios pavardės nenurodytos). Jie laikė 38 arklius, 74 stambius ir 119 smulkių gyvulių. Iki pirmojo pasaulinio karo savininku buvo Ungulevičius – galbūt, T. Šacinskio žentas. Per karą jis pasitraukė į užsienį. 1923 m. dvare stovėjo 21 namas, kuriuose gyveno 104 žmonės. Iki reformos Vembrių ir Viktorino dvarai priklausė Marijai Ogulevičienei (matyt, lietuviai kitaip užrašė ankstesnio dvarininko Ungulevičiaus žmonos pavardę); jai paliko tik 80 ha Vembrių dvaro.


Vembrių dvarą naujakuriams išdalino 1924 m. lapkričio mėnesį. 1935 m. dvarininku buvo Salomonas Gotlybas (dar Gotlibas). Jis dvarą iš Marijos Ogulevičienės įsigijo apie 1926 m. Tuomet nesėkmingai mėgino iš dvaro išvaryti ten gyvenusius nusenusius žmones; įstatymas jiems leido ten gyventi trejus metus. Kalbama, kad žydų tautybės dvarininkas buvo vokiečių sušaudytas 1941 m.
Pagrindiniai mūriniai rūmai nugriauti neseniai – 2003 m. dar stovėjo (yra paskelbtų nuotraukų). Viename iš dvaro pastatų įkurta Lakštučių biblioteka. Dabar dilgėlėse skęsta tik plytų ir akmenų kalneliai. Galima įžvelgti rūsių struktūrą.

 

Šaltiniai:

  1. Sūduvos krašto dvarai/ Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 288 – 289 – ISBN 978-609-422-109-5
  2. Kupčinskienė, Laura. Vilkaviškio rajono dvarų sodybų paveldas: kultūrinė vertė ir panaudos galimybės. Magistro baigiamasis darbas. – Kaunas, 2013. Prieiga internete https://gs.elaba.lt/object/elaba:1987393/
  3. Vembrių (Lakštučių) dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/vembriu-lakstuciu-dvaras-235.html

_____

Vembrių dvaro likučiai 2023 m. (Lauros Kupčinskienės video)
(Visited 201 times, 1 visits today)

Comments are closed.

Close Search Window