Dvaras galėjo atsirasti XVI a. 7 dešimtmetyje. 1593 m. jame gyveno girininkas, o viename iš pastatų veikė girininkijos raštinė. XVII – XIX a. I p. čia buvo valstybinio Lesnistvos (dar Didžiadvario, Didždvario) dvaras. Tokį pavadinimą gavo todėl, kad šioje girininkijoje (lestnistvoje) gyveno Jurbarko girios girininkas. Trys tos girios valakai davė pradžią dvarui, kuriame dirbdavo šeši žmonės. J. Totoraitis tvirtina, kad 1773 m. Naumiesčio parapijoje buvo tik vienas Didždvario, t.y. Putinų pirmtako, dvaras, turėjęs 3700 margų žemės (po maždaug 80 metų irgi užfiksuotas tas pats valdomos žemės kiekis). Jam priklausė ir Meištų palivarkas. Tuo metu dvaras buvo garsaus didiko, Lietuvos iždininko Antano Tyzenhauzo, priežiūroje. 1824 m. Augustavo vaivadijos komisija įtraukė dvarą į už skolas parduodamų dvarų sąrašą (apie dvaro savininką nieko nepasakyta). 1826 m. dvare stovėjo du vėjo malūnai, karčema ir plytinė. Tuo metu patikslino jo ribas su Meištų dvaru ir Vladislavovo miestu. 1827 m. dvare stovėjo 8 namai, kuriuose gyveno 117 gyventojų. 1834 m. pabaigoje Augustavo gubernijos valdžia tvarkė apylinkių tiltus ir 334 auksinus skyrė statyti per Milupę tiltui, vedančiam į Lesnistvos dvarą. Šio dvaro statusą 1855 m. patvirtino ir caro valdžia. Apie 1860 m. suklestėjo šilkininkystė: buvo išauginama apie 5000 šilkverpio kokonų. Giraitėje augo 12 000 šilkmedžių. Į dvaro sudėtį įėjo apie šimtas kaimų. Matyt, po kažkurio sukilimo prieš caro valdžią jis buvo išskaidytas, o iš centrinės sodybos ėmė formuotis Putinų dvaras. Beje, šis pavadinimas dvarui prigijo, berods, tik tarpukariu – senesniuose žemėlapiuose ir aprašymuose dvaro tokiu vardu nėra (visur jis įvardijamas Lesnistwo, Lesnictwos ar Lesnistvos vardu; liet. Girininkija). 1877 m. dvare buvo vieneri rūmai; priklausė 92 vyrai ir 90 moterų. 1888 m. dvare gyveno 272 žmonės: 217 lietuvių, 89 vokiečiai ir 16 lenkų. 1899 m. dvarui buvo priskirta 2293 margai žemės. Nikolajus Krištofovičius laikė 103 arklius, augino 158 stambius ir 977 smulkių gyvulių. 1901 m. dvare gyveno 108 vyrai ir 120 moterų. Stovėjo 6 mediniai ir 5 mūriniai pastatai. 500 margų žemės buvo panaudojami taip: 300 – dirbama ir 200 – miškas. Kitais duomenimis 1901 m. gyveno 176 žmonės. XIX a. II pusėje (o gal ir anksčiau) dvarą valdė kažkuris iš Florijanovičių vyrų, kuriam mirus, valdymas perėjo jo našlei.
Taip gera proga tapti „dvarininku” pasitaikė ūkvedžiui Krištapavičiui, dar vadintam Kristupui. Jis vedė dvarininko žmoną, kuri apie 1890 m. mirė. Buvęs ūkvedys tapo pilnateisiu dvarininku. Jis dvaro savininku Nikolajumi Krištofovičiumi, Grigorijaus sūnumi, paminimas 1903 m. įrašuose. Tuomet 1817 margus turinčiame dvare augino 68 arklius, 65 stambius ir 630 smulkių gyvulių. Beje, pastarasis skaičius – rekordinis visame krašte. Vėliau Krištapavičius dvarą pardavė, nes pašlijus sveikatai, ryžosi važiuoti ilsėtis į Varšuvą.
Nuo 1906 m. rudens iki Žemės reformos dvarininku buvo Marijanas Filipkovskis, Leopoldo sūnus, žmonių tarpe vadintas tiesiog Pilypu. 1909 m. dvaras turėjo 1493 margus žemės. Dviejų aukštų mūriniai rūmai statyti apie 1910 m. Įėjimą puošia trys aštuoniakampės kolonos; o balkone būta mūrinių kolonų tęsinių, viršūnėje užbaigtų rutuliais. Po portiku, akmeninėse grindyse, puikuojasi šeši marmuro mozaikų puošiniai: du apskrimai ir keturi pailgi elementai. Tai labai retas Lietuvos dvarų puošimo būdas. Beje, tokių pat kolonų būta ir pietinėje pastato pusėje (pokario metais dar kyšojo jų pamatiniai akmenys). Iš šio portiko takas vedė į pašešupį; abejose tako pusėje būta milžiniškų betoninių ar mūrinių „taurių”, kuriose pavasarį sodino gėlės. Parką puošė visžaliai augalai ir reti krūmai, iš kurių pažymėtinas „pūkis” (tai vietinių gyventojų krikštavardis duotas krūmui). Šiaurės rytinėje dalyje, pagal pagrindinę rūmų sieną tęsėsi apie 2.5 m aukščio siena, suformavusi uždarą kiemą. Į jį galėjo išbėgti ir dvaro šunys, laikyti priestato pirmajame aukšte. Maždaug už 200 m į šiaurės rytus nuo rūmų stovėjo trys raudonų plytų tvartai, kurie buvo nugriauti jau po 1990 metų. Į vakarus nuo dvarvietės būta brastos Šešupėje – ja patekdavo į Kataučiznos dvarą. Manoma, kad pašešupyje, į pietryčius nuo dvaro, būta ir koplyčios, o gal ir dvaro kapinių. Vienas mūrinukas, panašus į sargybinę, stovėjo priešais Motinėlės statulą, kuri buvo pastatyta prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir buvo gerokai aukštesnė – ją puošė žvaigždžių karūna, kuri švietė iš tolo.
Paskutinis Putinų dvarininkas – Pranas Štrimas; šį gražų kampelį nusipirko 1933 m. Jo tikroji pavardė – Štrimaitis; uždarbiaudamas JAV ją sutrumpino iki Štrimas.
Šaltiniai:
- Putinų dvaras / Arūnas Serneckas // Santaka. – 1996, birž. 4, p. 3. (Dvarai 29).
- Sūduvos krašto dvarai / Benjaminas Mašalaitis – Marijampolė, 2015. – p. 221 – 225 – ISBN 978-609-422-109-5
- Putinų dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/putinu-dvaras-134.html
- Putinų dvaras. Prieiga internete http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7838
- Putinų dvaras. Prieiga internete https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/putinu-dvaras/11172
- Putinų dvaro sodybos fragmentai. Prieiga internete https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/57e3f9e3-a708-49ce-83f8-9fcf642f55f5
- Kupčinskienė, Laura. Vilkaviškio rajono dvarų sodybų paveldas: kultūrinė vertė ir panaudos galimybės. Magistro baigiamasis darbas. – Kaunas, 2013. Prieiga internete https://vb.vdu.lt/object/elaba:1987393/1987393.pdf
_____
Last modified: 2023 23 gegužės
