Buvusio kolūkio sandėlių teritorijoje, netoli kelio, prieš daug metų stovėjo dviejų aukštų, raudonų plytų, 36 metrų ilgio ir 25 metrų pločio namas. Šiame name gyveno Pūstapėdžių dvaro savininkai. Senasisi ponas Leisveris buvo palaidotas šimtamečių Pūstapėdžių kapinaičių koplytėlėje. XX a. pradžioje čia buvo laikomos šv. Mišios. Leisveris dvare gyveno vienas. Važinėdavo mažu vežimuku, kinkytu vienu arkliu. Po jo dvarą ėmė valdyti jaunas ponas, kuris čia apsigyveno su žmona ir vaikais. Pūstapėdžių dvaro pastatai buvo mūriniai. Tvartai, kuriuose laikė apie 100 karvių, buvo raudonų plytų, dengti čerpėmis. Pono tvarte buvo iškastas rūsys. Jame medinėse pusbačkėse buvo laikomas pienas. Trys lentiniai dvaro kluonai buvo labai dideli. Jie stovėjo netoli kapinaičių. Netoli tilto stovėjo bravoras. Raudonų plytų pastatas buvo panašus į rūsį, nes iš po žemių kyšojo tik stogas. Degtinė buvo varoma iš bulvių, valoma Vilkaviškyje. Apie 1908 m., dvare Vingilis slapta vaikus mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Pasak K. Karužaitės – Arbataitienės (gimusios 1892 m.), rusų žandarai atjodavo į dvarą tikrinti, ar nenusižengiama spaudos draudimo įstatymui. Tarnaujančio dvare ar pas ūkininkus moterys per metus uždirbdavo 8 rublius. Vyrai per dieną galėdavo uždirbti 15 kapeikų. 1922 – 1924 dvaro žemės buvo išdalintos. Tuo metu buvo suniokota dauguma dvaro pastatų.
Šaltiniai:
- Pūstapėdžių dvaras / Arūnas Serneckas // Santaka. – 1996, rugpj. 22, p. 3. – (Dvarai – 34).
_____
Last modified: 2023 23 gegužės
