Kiekvienas turime savo istoriją, kurią kurdami galime pagražinti, kurti taip, tarsi ji būtų truputį gražesnė ar patrauklesnė. Iš tiesų, kiekviena istorija turi vis kitokią pusę, kurią galime pabrėžti ar nuslėpti. Manąją istoriją atspindi kūrybiniai darbai, į juos sutalpinti visi lūkesčiai, emocijos, nusivylimai, tiek maži ir truputį didesni laimėjimai bei visi kiti potyriai. Štai kokia ji.
Esu Laura Povilaitytė, gimusi 2000-ųjų metų lapkričio 28 dieną. Nuo mažens augu ir gyvenu Beržinių kaime, Vilkaviškio rajone, nuolat apsupta kaimiškų gamtos vaizdų, kur medžių lapų ir šešėlių žaismą paryškindavo saulėlydžiai, žvaigždėtos naktys ir nesibaigiantys paukščių skrydžiai, su kuriais drauge skrisdavo ir mano mintys. Ar nebus taip, kad visas įkvėpiamas aplanko iš supančios aplinkos?
Save piešiančią atsimenu nuo mažens, ko gero, tas darbštumas lėmė tai, kad esu savamokslė. O kūrybinio kelio pradžią, jo formavimąsi ir patį pirmąjį savo asmenybės nuvertinimą galėčiau įžvelgti taip pat labai anksti, kai lankiau darželį. Jame jaučiau pačią didžiausią neteisybę ir savo asmenybės smukdymą dėl auklėtojų neapdairumo, nesupratimo ar netinkamo supratimo. Visi darželį lankantys vaikai gaudavo po visą A4 formato lapą, o man su sese duodavo tik po pusę. Aš nenorėjau pusės, norėjau viso A4 formato lapo, kaip visi vaikai, kaip ir brolis, tačiau vis tik tikėjau, jog kai paaugsiu, gausiu didesnį lapą, nes taip aiškindavo auklėtojos. Deja, jo taip ir nesulaukiau. Būdama tokio amžiaus, aš jau tada supratau, jog noriu piešti bent ant viso A4 lapo, žinoma, ir didesnio(!), nes jaučiau, jog galiu išties daug.
Kai mokiausi pradinėse klasėse, visi gyrė mano darbus, klasės auklėtoja organizuodavo mano piešinių parodas. Per dailės pamokas pradinių klasių mokytoja padėdavo piešti visiems vaikams, o man liepdavo piešti pačiai. Žinoma, iš pat pradžių buvau nepatenkinta, nes ir aš norėjau, kad mokytoja man padėtų, tačiau dabar esu dėkinga savo mokytojai, kuri skatino mane piešti savarankiškai. Besimokydama 5-8 klasėse, stengiausi vis labiau dalyvauti piešinių konkursuose, surasti idėjas, kurias galėčiau perteikti popieriaus lape. Labai apsidžiaugdavau, kai pasisekdavo kokiame konkurse.
Ne paslaptis, kad tik būdama pastebėta ar įvertinta, dar labiau „užsivedu“ ir noriu bandyti vėl ir vėl. Bene didžiausias mano augimas dailės srityje prasidėjo mokantis II gimnazijos klasėje. Nežinau tiksliai, kiek visko reikėtų sutalpinti iki šio mano pasiekimo, tačiau staiga atradau savo stipriąją pusę ir nišą – piešimą su guašu ir pieštukais kontrastingomis spalvomis, dalyvaujant įvairiuose dailės konkursuose. Būtent šioje klasėje prasidėjo didžiausi laimėjimai. Visų pirma, sesės įkalbėta antrus metus iš eilės nutariau sudalyvauti nacionaliniame vaikų dailės darbų konkurse „Piešiam“ (pirmaisiais metais manasis darbas nepateko į finalą, tad galite įsivaizduoti su kokia energija namų darbą atlikau antrą kartą) – na ir ką, laimėjau pirmąją vietą šiame konkurse, kuri reiškė tai, jog buvau apdovanota kruizine kelione į Švediją! Paminėsiu kelis didesnius laimėjimus, kuriais didžiuojuosi: XXIII Lietuvos mokinių dailės olimpiadoje – III laipsnio diplomas ir bronzos medalis, nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ – 3 vieta, 2-ajame tarptautiniame Lietuvos ir Ukrainos piešinių konkurse „Duok kraujo dėl gyvybės“ – 1 vieta, du kartus tarptautiniame vaikų piešinių konkurse „Išgirsti pačią slapčiausią gamtos kalbą“ tapau laureate, nacionaliniame piešinių konkurse 2017 metais „Kuriu ateities Europą“ – taip pat laimėjau pirmąją vietą ir kelionę į Strasbūrą, o šiais metais tame pačiame europarlamentaro B. Ropės konkurse „Užduotys naujajam Europos parlamentui“ – taip pat laimėjau pirmąją vietą ir kelionę į Strasbūrą, šį kartą aplankant ir svajonių šalis – Liuksemburgą ir Šveicariją! Padarysiu trumpą išvadą: randant laiko tarp intensyvaus mokymosi mokykloje, ieškant, atsigręžiant į savo jausenas ir kuriant – galima ne tik mintimis, bet ir realybėje nuskrieti, nuplaukti ar net nuvažiuoti toliau už jas ir aplankyti Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Belgiją ir kitus tolius…
Esu labai laiminga, kad turiu mylinčią šeimą, kuri mane labai palaiko ir kartas nuo karto pagiria mano darbus. Esu dėkinga tėvams, kad nuo mažens man negailėdavo piešimo priemonių ir vis skatindavo piešti net tada, kai man būdavo nuobodu. Be piešimo turiu ir kitą didelį pomėgį, kuriam kartu jaučiu aistrą ir atsidavimą – tai vilnos vėlimas. Kūrybines idėjas, savo meninę gyslelę, kai nesiseka ko nors perteikti popieriaus lape su dažais, įgyvendinu vilnos pagalba veldama gėles. Tenka pripažinti, jog šiuo metu daug daugiau laiko skiriu mokymuisi, knygų skaitymui ir asmeniniam tobulėjimui, dėl to šiems meniniams pomėgiams kartais jo pritrūksta ir dienoje laikas tiesiog ištirpsta…
Ko gero, priklausomai nuo patiriamos emocijos, būsenos tik per kūrinį galėjau ir tebegaliu perteikti tai, ko labiausiai troškau ir slapta siekiau, na ir tik per savo kūrinį, galėjau kažką kita raminančio atgal pasiimti.
Last modified: 2021 3 gruodžio
