Grybkalnis, kartais dar vadinamas Bambinių kalnu, – lyg kupolas iškilęs Gražiškių apylinkėje. Tai nuostabiai gražus kalnas, kuris matomas iš toli, o užkopus į jo viršūnę atsiveria viso Vilkaviškio raj. panorama. Kalnelis iš tolo panašus į bambą, todėl kaimas pavadintas Bambiniais. Ant kalno buvo rasti plokštinio kapinyno pėdsakai. Prie jo sueina dviejų kaimų – Bambinių ir Vaitkabalių ribos. Vietinis jaunimas čia rengdavo gegužines, per Jonines užkurdavo laužus, vėlesnių laikų abiturientai eidavo pasitikti saulės, skirdavo pasimatymus, nes graži gamta suteikia romantikos. Kalnas tarsi padalintas pusiau dviems kaimams – vakarinė Grybkalnio pusė priklauso Bambinių kaimui, rytinė pusė Vaitkabalių kaimui. Tarpukaryje čia buvo žymaus Gražiškių šviesuolio, 1935–1936 m. Suvalkijos streiko dalyvio Prano Eidukaičio sodyba. Kalno šlaitus artimiausi ūkininkai Eidukaičiai ir Subačiai apsodino liepomis, beržais, eglėmis, augo avietynai, grybautojai rasdavo grybų. Kalno papėdėje buvo ūkininkų Mačiulskų sodyba. Tėvai buvo ištremti į Sibirą, tėvas ten mirė ir liko palaidotas Sibiro platybėse. Aplink Grybkalnį rikiavosi Vaitkabalių ir Bambinių kaimų sodybos: Savickų, Liubinskų, Adomavičių, Gilių, Lenko, Snapkausko, Venclovų. Ir dabar Grybkalnis, viliojantis savo aukščiu ir žaluma, suintriguoja važiuojančiuosius keliu Kalvarija–Vištytis. Netoli jo yra kitas kalnas, senovėje vadintas Svirkalniu, dabar labiau žinomas Kijausko kalno vardu. Įdomu, kad prie Gražiškių buvo du Svirkalniai – vienas pietinėje, kitas šiaurinėje pusėje.

GRYBKALNIO KALVOS LEGENDA ( Legendą užrašė gražiškietė Eugenija Kurtinaitytė)

Šitoje vietoje, kur dabar yra kalnelis, visų piliakalniu vadinamas, seniau stūksojo didelis ir niūrus bokštas. Iš visų pusių apsuptas tamsia ir neįžengiama giria. Truputį toliau stovėjo aukšti ir puikūs kunigaikščio Mantauto rūmai. Jų stiprius akmeninius pamatus plovė sraunus upeliūkštis. Aplinkui augančiuose krūmuose slėpėsi žvėrys. Kunigaikščio Mantauto duktė Porūtė buvo nepaprastai graži. Kai ji su tėvu pavakarį išeidavo pabraidyti po uogienojus, nutildavo visi žvėrys. Porūtę žmonės gerbė ir mylėjo, o apie jos grožį sklisdavo legendos. Dukros rankos siekė ne vienas tolimesnių apylinkių kunigaikštis. Tačiau veltui. Porūtės tėvas dukters likimą pašventė dievams. Pats būdamas našlys, apie vestuves dukrai neleido net pagalvoti. Saugojo ją kaip savo akį. Tačiau atsitiko visai kitaip. Kartą kunigaikštis pastebėjo, kad jo mylima dukra labai persimainiusi. Vakarais vis kažkur dingsta, o grįžusi būna tyli ir užsisvajojusi. Vieną vakarą, kai Porūtė ir vėl išėjo pasivaikščioti į vėsų tankumyną, tėvas ją nusekė. Kunigaikštis Mantautas įtūžo, kai dukrą rado ne vieną, o su tarnu Rimantu. Tėvo akyse pasirodė keršto kibirkštys, o ranka jau griebė kalaviją. Tėviško žmoniškumo vedamas kunigaikštis susivaldė. Sugriebė tarną Rimantą ir išvijo iš gyvenvietės visam laikui. Porūtė stovėjo išblyškusi ir nuleidusi akis. Jos veidas tai uogom sirpo, tai balo kaip drobė. Ji jau buvo susitaikiusi su tėvo ir dievų bausme. Po ilgos ir kankinančios tylos kunigaikštis Mantautas ištraukė savo aštrų kalaviją. Pakėlęs į dangų akis klausėsi paslaptingo girių šlamėjimo. Stengėsi išgirsti, ką kalba dievai šimtamečių ąžuolų ošime. Jo raukšlėta ir niūri kakta spindėjo pykčiu. O akyse žėrėjo sielvartas ir skausmas. Netrukus kartu su dukra pradėjo melstis savo dievams. Nusprendė, kad Porūtė turi būti uždaryta į bokštą septyneriems metams. Per storas bokšto sienas neprasiskverbdavo saulės spinduliai. Porūtė kantriai laukė dievų rūstybės ir meldė nuplauti tėvo prakeiksmą. Taip praslinko šešeri metai. Kunigaikščio valdomą kraštą užpuolė didelė priešininkų gauja. Degino miškus ir sodžius, kardais kapojo gyventojus, plėšė jų turtą. Vieną vakarą iš visų pusių apgulė Mantauto rūmus. Pradėjo veržtis į vidų. Sudrebėjo rūmų pamatai, sulūžo pagrindiniai vartai. Tačiau netikėtai iš už nugaros užpuolikus kapoti kardais pradėjo jauno vado vedama kariuomenė. Beveik iki ašarų nudžiugęs senasis kunigaikštis Mantautas puolė dėkoti jam pagelbėjusiam nepažįstamam vyrui. Susidūręs akis į akį iškart atpažino – tai buvo jo tarnas Rimantas. Rimantas norėjo tik vieno – pamatyti Porūtę. Tačiau Mantautas prisipažino gelbėtojui, kad savo dukrą prakeikė ir uždarė į bokštą. Liepė Rimantui pakentėti dar metus ir prakeikimas pasibaigs. Buvęs Mantauto tarnas neiškentė. Jau kitą vakarą prisiartino prie bokšto, išlaužė duris ir žengė į vidų. Porūtė buvo išblyškusi kaip drobė. Jie puolė vienas kitam į glėbį. Tačiau prakeiksmas dar buvo nesibaigęs. Į aukštą bokštą pasipylė žaibai. Pamatai pradėjo siūbuoti ir nukrito į atsivėrusią bedugnę. Drauge nugarmėjo ir Porūtė su Rimantu. Kitą dieną bokšto vietoje liko graži lyguma. Kunigaikštis Mantautas mirė iš sielvarto. Apylinkių žmonės, norėdami pagerbti mirusius, rieškučiomis nešė žemes ir pylė ant tos vietos. Netrukus iškilo didelis, aukštas kalnas, kurį visi piliakalniu vadino. Paslėpęs savyje dvi mylinčias širdis, tylusis kalnas yra dabar visų apleistas ir užmirštas. Tik vidurnaktį, kai dangus apsiniaukia, suskamba jo gelmėse vos girdimi žodžiai: „Mylėkite žmones ir tėvynę.“ Bet ne visi nori tų žodžių klausytis.“

Šaltiniai:

  1. Kurtinaitis, Albinas. Garnio vaikai: (2005-2006 metų ekspedicijos tyrinėjimai)/ Albinas Kurtinaitis; [žemėlapiai sudaryti autoriaus]. – Marijampolė: Piko valanda, 2007. – 122,[5] p.: iliustr.
  2. Dubickienė, Nijolė. Susitikimas su kraštiečiu A.Kurtinaičiu/ Nijolė Dubickienė. – Rubrika: Skaitytojų laiškai// Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2008, geg. 10, p. 8.
  3. Sušinskas, Tomas. Išnykusio Sūduvos kaimo senkapio istorija/ Tomas Sušinskas. – Iliustr. // Santaka. – ISSN 1648-1895. – 2021, saus. 22, p. 9.
  4. Sušinskas, T. Išnykusio Sūduvos kaimo senkapio istorija. 2021. Prieiga internete https://www.santaka.info/?sidx=60285
(Visited 80 times, 1 visits today)

Comments are closed.

Close Search Window