[gimė 1881 02 19 Obelupiuose, Vilkaviškio apskr.; dokumentuose – Kumetiškiai, Kalvarijos apskr. – 1956 11 06 Kaune] – lietuvių veterinarijos gydytojas, zoologas, pedagogas, sociologas, visuomenės veikėjas. Jaunystėje rinko lietuvių tautosaką ir dainas, tačiau I pasaulinio karo metais surinkta medžiaga dingo. 1901 Varšuvoje dalyvavo anticarinėje demonstracijoje, buvo sužeistas ir suimtas. 1903 baigęs Varšuvos veterinarijos institutą dirbo jame. 1904–05 dalyvavo Japonijos–Rusijos kare. 1913–18 Rusijos kariuomenės veterinarijos gydytojas, dalyvavo I pasauliniame kare. Du kartus buvo mobilizuotas į Rusijos Baltąją gvardiją. 1920 P. Vrangelio baltagvardiečiams pralaimėjus Rusijos bolševikams jis pateko į jų nelaisvę. 1920 bolševikų valdžios kalintas ir tais pačiais metais buvo teisiamas Rusijoje. Jo pasakyta ginamoji kalba bolševikų teisme apie tai, kad Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriai baltųjų armijoje. Po tokių jo žodžių jį ir vieną latvį išteisino, kitus sušaudė. 1922 įsidarbino Charkove, Lietuvos pasiuntinybės tarnyboje. Kryme sudaręs lietuvių karo tremtinių ešeloną 1922 vasarą grįžo į Lietuvą. 1922–24 dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, 1924–38 – Žemės ūkio akademijoje (vienas Žemės ūkio akademijos kūrėjų), 1926–27 ir 1928–36 prorektorius; profesorius (1927). 1923 Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos vienas steigėjų (kelerius metus jos pirmininkas), 1926 sąjungos narių šelpiamojo fondo vienas steigėjų. Jis siekė, kad Lietuvos kaimo moterys būtų išsilavinusios kaip ir miestietės, aktyviai dalyvautų Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Pirmasis Lietuvoje atliko sociologinius tyrimus apie kaimo moteris. Jo rūpesčiu 1930 Žemės ūkio akademijoje ėmė veikti Namų ūkio sekcija, kurioje buvo ruošiamos namų ūkio agronomės. 1932–38 nuolatinis Lietuvos atstovas Tarptautiniame epizootiniame biure Paryžiuje. Jis važinėjo po Lietuvą ir žmonėms skaitė daug paskaitų visuomeniniais klausimais, kurių tematika buvo labai įvairi. Su žmona Marija Aleksiene šelpė ir globojo Lietuvos našlaičius vaikus. Vienas Veterinarijos akademijos kūrėjų, joje 1938–40 ir 1944–56 dėstė, buvo Specialiosios zootechnikos katedros vedėjas, 1944–46 prorektorius; garbės daktaras (1941). 1941 nacių Vokietijai okupavus Lietuvą nevykdė okupacinės valdžios nurodymų, tad jam buvo uždrausta gyventi ir dirbti Kaune. 1941–44 Vilniaus apskrities veterinarijos ligoninės vedėjas. Rašė į pogrindinę lietuvių spaudą. Sovietmečiu slaptai studentams dėstė uždraustą genetikos kursą. Daug rėmė finansiškai gabius ir darbščius studentus bei sąžiningus ir vargingus darbininkus. Dėl genetikos mokslo sklaidos, privačios nuosavybės, t. p. Vakarų mokslininkų darbų pripažinimo buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Pirmasis Lietuvoje tyrė kapinynuose (Veršvų kapinyne, Kapitoniškių pilkapyne) rastų žirgų griaučius; nustatė jų amžių, lytį, ūgį. Buvo veterinarinės ir zootechninės srities fiziologijos mokslo pradininkas, pirmasis pradėjo rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją. Vienas pirmųjų kūrė lietuvių kalbos veterinarijos ir zootechnikos mokslų terminus bei gilinosi į gyvūnų elgsenos (zoopsichologijos) dėsningumus. Bendradarbiavo leidiniuose „Gamta“, „Jaunasis ūkininkas“, „Karys“, „Kosmos“, „Kova su džiova“, „Kultūra“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos dirva“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji Romuva“, „Naujoji vaidilutė“, „Pieno ir gyvulių ūkis“, „Sodyba“, „Sveikata“, „Talka“, „Tėvynės sargas”, „Ūkininko patarėjas“, „Ūkis ir namai“, „Vairas“, „Veterinarija ir zootechnija“, „Žemė“, „Žemės ūkio akademijos metraštis“, „Žemės ūkis“ ir kituose. 1931–44 rašė straipsnius „Lietuviškajai enciklopedijai“. Jo darbai išleisti atskirais leidiniais: „Trumpa naminių gyvulių fiziologija“ (1924), „Paukščiai. Jų kiaušiniai, lizdai, vaikai, kelionės“ (1926), „Žmonių ir gyvulių pajauninimas“ (1926), „Ar organizmo įgytos savybės paveldimos?“ (1927), „Eugenika“ (1928), Paveldėjimas gyvulininkystėje: su trumpu eugenikos priedu“ (1929), 19) „Zoopsichologijos bruožai“ (1931), 20) „Lietuvos moteris sodietė“ (1932 m.), „Nuodingi augalai“ (1934), „Įnašas į Lietuvos veterinarijos istoriją“ (1935), „Įnašas į Lietuvos karvių mastitų klausimą“ (1936), „Nuodingi ir žalingi augalai“ (1936), „Žmonių ir gyvulių mirties baimė (1939 ), „Naminių gyvulių veisimas“ (1954 m.), „Apie žemės ūkio gyvulių prieauglio kryptingąjį auginimą“ (1954) ir kt. Daug jo darbų liko rankraščiuose. Svarbiausieji: „Arklininkystė“, „Pažink save“, „Veterinarijos mokslų raida Lietuvoje“. Apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu (1928).
Šaltiniai:
- Aleksa, V. Konradas Juozas Aleksa – mokslininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas / Valentinas Aleksa. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2021, vas. 22, p. 7.
- Konradas Juozas Aleksa. Prieiga per https://atminimas.kvb.lt/aleksa-konradas-juozas/
- Konradas Juozas Aleksa. Prieiga per https://www.vle.lt/straipsnis/konradas-juozas-aleksa/
- Valentino Aleksos asmeninė informacija (2024).
Last modified: 2025 11 sausio
