Aleksa Jonas Pranas

[gimė 1879 12 25 Obelupiuose, Vilkaviškio apskr.; dokumentuose – Kumetiškiai, Kalvarijos apskr. – 1955 04 22 Svetlozelionoje, Tomsko sr.; 1990 palaikai perlaidoti Palangoje] – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, publicistas, ekonomistas, filosofas. Jaunystėje rinko lietuvių tautosaką ir dainas (medžiaga dingo per I pasaulinį karą). 1900–07 (su priverstine pertrauka) Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus, agronomiją, sociologiją, 1914–15 Varšuvos aukštojoje žemės ūkio mokykloje – agronomiją ir zootechniką. Buvo nelegalios Maskvos lietuvių studentų draugijos narys. Už anticarinę veiklą 1902 kalėjo Maskvoje, Varšuvoje, Sankt Peterburge, Kališe. 1918 05 grįžo į Lietuvą. Nuo 1918 11 nepriklausomos Lietuvos Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos skyriaus vedėjas, vėliau Žemės ūkio departamento direktorius. Per trumpą laiką sukūrė svarbiausius Lietuvos valstybės ir žemės ūkio atgaivinimui skirtus uždavinius: visomis pastangomis šviesti ir mokslinti kaimo visuomenę, įvykdyti žemės ūkio reformą ir modernizuoti Lietuvos ūkį, sparčiai plėtoti žemės ūkio kooperaciją, sukurti ūkiškosios savivaldos organizaciją, sukurti stiprią lietuvių (ūkininkiškąją) pilietinę visuomenę. Pasiūlė konkrečias įgyvendinimo priemones, užėmęs atsakingas pareigas jas nuosekliai vykdė. 1920 06–1923 06 žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1922 parengė Žemės reformos įstatymo projektą, kurį 1922 02 priėmė Steigiamasis Seimas. Žemės ūkio rūmų steigimo (1922) iniciatorius, 1926–27 pirmininkas. 1923–27 Lietūkio tarybos pirmininkas. 1925 05–1926 11 Kooperacijos banko valdybos pirmininkas. 1925–28 Lietuvos ūkiui tirti draugijos valdybos pirmininkas. 1923–25 žurnalo „Lietuvos dirva“ (su Vladu Kriaučiūnu ir Juozu Tūbeliu) redaktorius. 1925 išrinktas Lietuvos agronomų sąjungos vicepirmininku, 1926 – pirmininku. 1925 su kitais įkūrė Apdraudimo sąjungą Kooperacija. 1925–27 redagavo žurnalą „Žemės ūkis“, 1936 – savaitraštį „Ūkininkų žodis“. 1926–27 III LR Seimo narys. 1926 12–1935 09 žemės ūkio ministras. Nuo 1927 01 Komisijos, rengusios Valstybės Konstitucijos pakeitimo projektą, narys (1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija). Lietuvos ūkininkų partijos veikėjas (1925–27). Lietuvos ūkininkų vienybės vienas iniciatorių ir steigėjų, 1928–36 – pirmininkas. 1925–40 Vytauto Didžiojo universitete, 1940 01–07 Vilniaus universitete dėstė žemės ūkio ekonomiką. Žemės ūkio akademijos garbės daktaras (1929). 1929–35 rūpinosi Jaunųjų ūkininkų ratelių veikla. SSRS okupavus Lietuvą NKVD suimtas, 1940 07–1941 06 kalintas Marijampolėje, Kaune. 1941 08–1942 11 vėl dėstė Vilniaus universitete; profesorius (1942). 1942 su Kaziu Griniumi ir Mykolu Krupavičiumi parengė ir įteikė oficialų diplomatinį dokumentą lietuvių tautos vardu, vienintelį Europoje, Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriame protestavo prieš Lietuvos valstybės pragaištingą kolonizavimą vokiečiais. Jie protestavo prieš nacių, jų aukščiausiųjų ideologų sukurtą ir brutaliai vykdomą nežmonišką ir nepakenčiamą politiką Lietuvoje. Taip pat priekaištavo okupantams dėl jų kolonistinės, rasistinės nacių politikos lietuvių ir visų kitų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Nedviprasmiškai smerkė okupantų vokiečių administracijos veiksmus Lietuvoje, vykdomus lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir visų kitų tautybių žmonių atžvilgiu. Jame įvardijo lietuvių tautos pagrindinį tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1942 vokiečių gestapo suimtas ir kalintas Eitkūnuose ir Tilžėje. 1943 ištremtas į Vokietiją (gyveno gestapo prižiūrimas). 1944–45 gyveno Berlyne, dalyvavo lietuvių pabėgėlių politinėje veikloje. 1945 06 okupantų sovietų saugumo grąžintas į Lietuvą, trumpai kalintas Vilniaus kalėjime. Vėliau dirbo LSSR mokslų akademijos Žemės ūkio institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1946 iš darbo pasitraukė, palaikė ryšius su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija – Lietuvių tautine taryba, kurios buvo išrinktas šešėlinės Lietuvos Vyriausybės pogrindyje Ministru Pirmininku. 1948 sovietų saugumo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Pirmasis Lietuvoje žemės ūkį pradėjo tirti kompleksiškai, sukūrė ūkininkų savivaldą. Pasisakė už subalansuotą šalies žemės ūkio reformą, pirmasis ją vykdė. Suformulavo Lietuvos žemės ūkio strategijos intensyvinimo ir gyvulininkystės plėtros kryptis. Dėl darbų kompleksiško įgyvendinimo laikytinas pirmuoju Lietuvos žemės ūkio plėtros strategijos vykdytoju, stiprios lietuvių (ūkininkiškos) pilietinės visuomenės kūrėju. Lietuvos ūkininko padėtį ir reikšmę pirmasis nagrinėjo plačiame ekonominiame, socialiniame, geopolitiniame, istorijos, kultūros ir dorovės kontekste. Su kitais aktyviai propagavo žemės ūkio kooperaciją. Bendradarbiavo leidiniuose „Darbas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Mūsų Ūkis“, „Ūkininko balsas“, „Tauta“, „Tėvynės sargas“, „Vairas“, „Varpas“, „Židinys“ ir kituose. Svarbiausieji darbai: „Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis“ (1919), „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (2 tomai 1925–33), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime?“ (1927), „Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje“ (1929). Parengė knygų „Žemės ūkio ekonomika“ (2 tomai 1940–42), „Lietuvių tautos ateities klausimu“ (1945), „Mano testamentas lietuvių tautai“ (1951) rankraščius. Apdovanojimai: Vytauto Didžiojo 2 laipsnio ordinas (1931), Trijų žvaigždžių 1 laipsnio ordinas (Latvija, 1931), „Artimui pagalbon“ kryžius (1934), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2011, po mirties).
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpyje jis ilgiausiai išbuvo valdžioje, išskyrus šalies Prezidentą Antaną Smetoną ir Ministrą Pirmininką Juozą Tūbelį. Ilgiausiai buvo, daugiau nei vienuolika metų nepartiniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybėse. 1946 m. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui nelegalios organizacijos Lietuvių Tautinės Tarybos išrinktas šešėlinės Lietuvos Vyriausybės pogrindyje Ministru Pirmininku. Vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, trys kartus sovietų ir kartą nacių okupantų, mirė nukankintas Sibire.
1990 m. J. P. Aleksos palaikai iš Sibiro atgabenti ir perlaidoti Palangoje, senosiose kapinėse.
Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas iš kūrėjų, mokslo ir visuomenės veikėjas, agronomas, pedagogas, sociologas, ekonomistas, publicistas, filosofas, XX amžiaus lietuvių tautos dorovės autoritetas
Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas iš kūrėjų, mokslo ir visuomenės veikėjas, agronomas, pedagogas, sociologas, ekonomistas, publicistas, filosofas, XX amžiaus lietuvių tautos dorovės autoritetas, Žemės ūkio akademijos garbės daktaras (1929).
1920 06–1923 06 žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1922 parengė Žemės reformos įstatymo projektą, kurį 1922 02 priėmė Steigiamasis Seimas. Žemės ūkio rūmų steigimo (1922) iniciatorius, 1926–27 pirmininkas. 1923–27 Lietūkio tarybos pirmininkas. 1925 05–1926 11 Kooperacijos banko valdybos pirmininkas. 1925–28 Lietuvos ūkiui tirti draugijos valdybos pirmininkas. 1923–25 žurnalo Lietuvos dirva (su Vladu Kriaučiūnu ir Juozu Tūbeliu) redaktorius. 1925 išrinktas Lietuvos agronomų sąjungos vicepirmininku, 1926 – pirmininku. 1925 su kitais įkūrė Apdraudimo sąjungą Kooperacija. 1925–27 redagavo žurnalą Žemės ūkis“, 1936 – savaitraštį „Ūkininkų žodis“. 1926–27 III Seimo narys. 1926 12–1935 09 žemės ūkio ministras. Nuo 1927 01 Komisijos, rengusios Valstybės Konstitucijos pakeitimo projektą, narys (1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija).
Lietuvos ūkininkų partijos veikėjas (1925–27). Lietuvos ūkininkų vienybės vienas iniciatorių ir steigėjų, 1928–36 – pirmininkas.
1925–40 Vytauto Didžiojo universitete, 1940 01–07 Vilniaus universitete dėstė žemės ūkio ekonomiką. 1929–35 rūpinosi Jaunųjų ūkininkų ratelių veikla.
SSRS okupavus Lietuvą NKVD suimtas, 1940 07–1941 06 kalintas Marijampolėje, Kaune. 1941 08–1942 11 vėl dėstė Vilniaus universitete; profesorius (1942). 1942 su Kaziu Griniumi ir M. Krupavičiumi parengė ir įteikė oficialų diplomatinį dokumentą, Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (t. p. ir žydų, rusų, lenkų) masinį iškeldinimą.
Protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (t. p. ir žydų, rusų, lenkų) masinį iškeldinimą ir žudymą.
1942 gestapo suimtas ir kalintas Eitkūnuose ir Tilžėje. 1943 ištremtas į Vokietiją (gyveno gestapo prižiūrimas). 1944–45 gyveno Berlyne, dalyvavo lietuvių pabėgėlių politinėje veikloje. 1945 06 sovietų saugumo grąžintas į Lietuvą, trumpai kalintas Vilniaus kalėjime. Vėliau dirbo LSSR mokslų akademijos Žemės ūkio institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1946 iš darbo pasitraukė, palaikė ryšius su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija – Lietuvių tautine taryba. 1948 suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Pirmasis Lietuvoje žemės ūkį pradėjo tirti kompleksiškai, sukūrė ūkininkų savivaldą. Pasisakė už subalansuotą šalies žemės ūkio reformą, pirmasis ją vykdė. Suformulavo Lietuvos žemės ūkio strategijos intensyvinimo ir gyvulininkystės plėtros kryptis. Dėl darbų kompleksiško įgyvendinimo laikytinas pirmuoju Lietuvos žemės ūkio plėtros strategijos vykdytoju, stiprios lietuvių (ūkininkiškos) pilietinės visuomenės kūrėju. Lietuvos ūkininko padėtį ir reikšmę nagrinėjo plačiame ekonominiame, socialiniame, geopolitiniame, istorijos, kultūros ir dorovės kontekste. Su kitais aktyviai propagavo žemės ūkio kooperaciją.
Bendradarbiavo leidiniuose Darbas, Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, Mūsų Ūkis, Ūkininko balsas, Tauta, Tėvynės sargas, Vairas, Varpas, Židinys ir kituose.
Svarbiausieji darbai: Kiaulių auginimas ir kiaulių ūkis (1919), Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis (1924), Lietuvių tautos likimo klausimu (2 tomai 1925–33), Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė (1926), Kuriuo keliu eisime? (1927), Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje (1929). Parengė knygų Žemės ūkio ekonomika (2 tomai 1940–42), Lietuvių tautos ateities klausimu (1945), Mano testamentas lietuvių tautai (1951) rankraščius.
Apdovanojimai: Vytauto Didžiojo 2 laipsnio ordinas (1931), Trijų žvaigždžių 1 laipsnio ordinas (Latvija, 1931), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2011, po mirties).

Šaltiniai: