Vištyčio „Šilelio“ šaltinėlis

Vištyčio ežero pakrantėje, Šilelio miške stūgso nedidelis kryžių kalnelis, jo viduryje eglių ir pušų paunksmėje iš žemės gelmių trykšta gėlo vandens srovelė – tai Šventasis šaltinėlis. Apie “Šilelio” šaltinėlio ir kryžiaus atsiradimą tikslių žinių nėra. Seni žmonės pasakoja, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą vienas šios apylinkės neturtingas valstietis sapne matęs Švč. Mergelę Mariją, kuri jam liepusi ties šituo šaltinėliu pastatyti kryžių. Vargšas valstietis šį sapną papasakojo žmonai ir skundėsi, kaip jis negalįs pastatyti kryžių, kad jis neturįs nei vežimo, nei arklių, tik kirvį. Po kurio laiko jis vėl susapnavęs Mariją, kuri vėl primygtinai prašė pastatyti kryžių. Valstietis vėl skundėsi ir pergyveno, kad negalįs išpildyti Dievo Motinos prašymo. Pagaliau jis tą patį sapną susapnavo trečiąjį kartą, kai Marija vėl primygtinai prašė pastatyti ties šaltinėliu kryžių. Šį kartą žmogus per sapną labai pergyveno ir nubudęs nežinojo ką daryti. Jis nuėjo pas kaimyną, kuriam viską papasakojo. Kaimynas jį nuramino ir pažadėjo jam padėti. Tuoj pat jie nuvažiavo į mišką, nupjovė ąžuolą ir netrukus kryžius stovėjo ten, kur Marija ir prašė. Žmonės suprasdami, kad čia yra Dievo galybė, pradėjo kryžių lankyti, melstis, giedoti ir šlakstytis bei gerti šaltinėlio vandenį. Įvyko pagijimų, ypatingai nuo akių ligų. Kaip pavyzdys, tai Puodžiūnienės iš Pavištyčio motina ir vienas evangelikų tikėjimo mergaitės pagijimas. Šis kryžius stovėjo iki antrojo pasaulinio karo. Vokiečių okupacijos metu buvo pastatytas naujas kryžius, kurį pašventino Vištyčio vikaras kunigas Lelešius. Vietoj šio kryžiaus Puodžiūnų giminės pastatė naują metalinį kryžių, o Vištyčio klebonai kun. Akevičius ir kun. Montvila pastatė po vieną nedidelį medinį kryžių. Seniau ties šaltinėliu ir kryžiumi ant medžių kabojo Kristaus Alyvų darželyje ir Marijos paveikslai. Jiems sunykus, kun. Montvila pakabino skrynelę, į kurią įdėjo Švč. Mergelės Marijos statulą. Iki šiol geri katalikai, aplinkiniai žmonės ir poilsiautojai rūpinasi ir tvarko šią šventąją vietą.

Legendos byloja, kad kažkada šio šaltinio vanduo iš tikrųjų buvo nepaprastas. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo ilgai negyjančios žaizdos. Tačiau caro laikais vienas caro kareivis išmaudė šaltinyje niežais sergantį savo arklį. Nuo tol jo vanduo tokios stebuklingosios galios jau nebeturi. Tačiau ir mūsų dienomis pasitaiko pasakojimų apie stebuklingus pagijimus. Dažnai prie šaltinio suplaukia daug žmonių, norinčių parsivežti stebuklingo vandens.

Šaltiniai: