Vinkšnupių kaimo totorių senosios civilinės kapinės

Vinkšnupių k., Bartninkų sen. Neveikiančios Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2006-09-26 sprendimas Nr. B-TS-1303. Kapinių plotas 0,95 ha. Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Kultūros vertybių registre registruotos, unikalus kodas 23068. Istorinė (memorialinė vieta). Paskelbtos saugomu kultūros paveldo objektu. Kapines prižiūri Bartninkų seniūnija. Prie lauko keliuko į kapines seniūnas įrengė informacinę lentą-rodyklę. Įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – akmeniniai antkapiniai paminklai (ant paminklų yra įrašai ir epitafijos lenkų, rusų, arabų kalbomis apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį, tarnybines pareigas. Įrašai iškalti rašytinėmis arba spausdintinėmis raidėmis, pastebimai gausi šriftų įvairovė. Yra antkapinių paminklų paženklintų tik pusmėnulio pjautuvu. Puošniausi pilko granito obeliskai pastatyti XIX a. vid. – XX a. pr. Seniausias išlikęs antkapinis paminklas pastatytas 1810 m. Kai kurie paminklai sukrypę, įrašai sunkiai įskaitomi. Tvora suformuota iš natūralių lauko akmenų ( aukštis 0,30 m; iš visą kapinių teritoriją juosusios akmenų tvoros). Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes – 1663 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras totorių kariams už nuopelnus kare su Maskva, Alytaus ekonomijos Karalkrėslio valsčiuje, Vinkšnupių, Vilkabalių, Piliakalnių, Patilčių ir kt. kaimuose paskyrė žemės valdas. 1667 m. kovo mėn. 22 d. privilegija totorių teises sulygino su bajorų teisėmis. Iš 1775 m. totorių prašymo karaliui Stanislovui Augustui žinoma, kad totorių kariams žemės valdas dovanojo ir Lietuvos didikai. Tačiau kariai gautos žemės valdose neskubėjo apsigyventi.

1738 metų inventoriuose kalbama apie atvykstančius kolonistus į po 1709-1711 metų maro sunykusius kaimus ir prasidedantį dirvonuojančių laukų įsisavinimą. Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu į karaliaus ir didikų dovanotas žemės valdas atvyko pirmieji totoriai, pradėjo kurtis Vinkšnupių kaimas. Rytinėje pusėje šalia kapinių XVIII a. už Baranovskių giminės lėšas statytą Vinkšnupių medinę mečetę 1863 m. buvo nuspręsta remontuoti. Atnaujintą mečetę nupiešė lenkų tautybės dailininkas K. Guralskis. Ji buvo stačiakampio formos, 9×7 metrų ploto su keturkapiu bokšteliu, svogūniniu kupolu, viršūnėje pavaizduotu pusmėnuliu ir altoriaus išlinkimu galinėje sienoje. Trišlaitis stogas, uždengtas raudonomis čerpėmis, galuose buvo įrengti miniatiūriniai bokšteliai. 1944 m. maldos namų mediena buvo panaudota karinių įtvirtinimų statybai. 1969 m. yra užfiksuotos tik likusios buvusios mečetės pamatų liekanos. Šiuo metu jos buvimo ženklų nėra išlikę. Kapinaitėse palaidotas generolas majoras Mustafa Murza Baranovskis, miręs 1800 m. kovo 6 d., pasienio apsaugos kariuomenės generolo Vilčinsko sūnus J. Vilčinskas, miręs 1907 m., Josifas Chasanovičius – Vinkšnupių imamo sūnus, kapitonas Aleksandras Bučackis, miręs 1864 m. birželio 20 d., Adomas Baranovskis, miręs 1895 m. balandžio 4 d. Totoriai kapaviečių neaptverdavo tvorelėmis, nes tikėjo, kad po mirties visi žmonės lygūs ir nevalia jų atskirti. Tvarkant teritoriją 2008 m. pastatytas granitinis paminklinis akmuo kapinėms įamžinti.

Šaltiniai: