Esu Neringa Vaškevičienė ir labai mėgstu megzti. Mokykloje per darbų pamokas mezgimas “neužkabino”. Megzti išmokau iš mamos būdama 14, kuri tokiu būdu prisidurdavo papildomą pinigėlį prie atlyginimo. Pirmieji mano mezginiai buvo avies vilnos kojinės, išmokau megzti ir mezgimo mašina, tačiau ilgainiui “ant vieno kurpaliaus” mezgimas tapo rutina ir nebeteikė džiaugsmo. Supratau, kad noriu kurti, eksperimentuoti. Nesinaudoju knygomis, žurnalais, internetu, iš ten tik pasisemiu detalių, akcentų, visa kita išplaukia iš vidaus. Mezginiais šildau šeimos narius, draugus, gimines. Dalis mezginių yra labdaros tikslais, paremiu sunkiai besiverčiančią daugiavaikę šeimą, prasidėjus karui Ukrainoje dideli maišai su vilnonėmis kojinėmis iškeliavo šildyti nuskriaustųjų. Smagiausia megzti mažyliams, pakankamai neilgai užtrunka ir labai jaukiai atrodo maži rūbeliai. Bet didelių gaminių nesibaidau. Paskiriu, kad ir mėnesį bliuzelei su raštu, žinodama, kad dėvėdama nesutiksiu tokios pat. Turiu svajonę atsidėti tik mezgimui, kad malonumas būtų ir pragyvenimo šaltinis. Gaila, bet rankų darbas Lietuvoje nėra įvertintas lyginant su kitomis Europos šalimis. Bent kol kas, tik iš mezgimo, pragyventi nepavyktų. Siūlus perku tik iš lietuvių pardavėjų – avių bei alpakų vilnos augintojų, tuo nors dalele prisidėdama prie mažųjų verslų išlikimo.
Last modified: 2023 15 vasario
