Skliausčių dvaras

Visai netoli Šešupės, du kilometrai į rytus nuo Grigaičių miško , iki 8-tojo dešimtmečio pradžios dar stovėjo Skliausčių dvaro pastatai. Medinis, vieno aukšto, dengtas vietoje pagamintomis čerpėmis, gyvenamasis namas buvo statytas 1941 m. ant ką tik sudegusio senojo namo pamatų.
J. Juraitis Skliausčių dvarą pirko 1930 m. iš Jokantienės, paskutiniojo Lietuvos švietimo ministro dr. Kazimiero Jokanto (1880 – 1942) žmonos. Jokantienės ūkį tvarkė samdomas ūkvedys. Iki Jokantienės dvarą valdė lenkai. Vienas jų – Černiauskas į Lenkiją pasitraukė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir ėmus dalinti žemes. 1910 m. dvarui priklausė 492 margai žemės. Buvo laikoma 16 arklių, apie 50 galvijų. Černiauskas dvare gyveno su žmona ir keturiais vaikais. Vaikai lankė gimnaziją Vilkaviškyje. J. Juraitis Starkų kaime vėliau nusipirko dar 3 ha žemės. Dvarą įsigijo, pardavęs 20 ha ūkį Opšrūtuose. Dalis ūkinių pastatų buvo jau seni, todė naujasis savininkas ėmėsi juos remontuoti, perstatyti. Čia stovėjo du kluonai, lentinis ir pusrąsčių, dengti gontais. Trys tvartai: du betoniniai, kiaulėms ir arkliams laikyti, bei vienas raudonų, didelių plytų, skirtas karvėms. Moliniame sandėlyje buvo laikomos bulvės, daržovės, javai. Molio sienos buvo vieno metro storio. Viename šio pastato gale buvo kambariukas, kurį pakūrus šiluma išsilaikydavo visą savaitę. Medinę ledainę Juraitis naudodavo retai. Mūrinis dviejų butų kumetynas buvo perstatytas, nes sienose reikėjo padaryti oro tarpus. Dar gyvendamas Opšrūtuose, J. Juraitis buvo įsigijęs švedišką variklį (generatorių), varomą kuru, kuris gamino elektrą. Ūkyje varikliodėka veikė lentpjūvė, malūnas, akselinė, linų laužymo mašina. Viskas būtų buvę gerai, jei ne Žemantausko patarimas, įpilti į variklį tepalo. Neaišku dėl kokios priežasties variklis sprogo. Tuomet J. Juraitis pradėjo galvoti, kaip elektrą pasigaminti pigiau. Taip jis ir įsigijo dvarą netoli Šešupės, kurios pašonėje buvo suplanavęs įrengti elektrinę. Skliausčių dvaras ir buvo unikalus , kad jame buvo įrengta elektrinė. Elektrinė veikdavo iki žiemos. Po to, užšalus upei, ratas nebesisukdavo ir elektros nebūdavo.

Nemažame ūkyje dirbo dvi kumečių šeimos, o darbymečiu buvo samdomi pagalbiniai darbininkai. Rugius veždavo į stotį Alksnėnuose, kur supildavo į vagonus. Parduodavo ir auginamų gyvulių mėsą. S. Jurkšaitienės (gimusios 1920 m.) teigimu, per metus buvo mokama 400 litų alga. Be to šeimininkai maitindavo ir duodavo drabužius. Pirmosios sovietinės okupacijos metu didelė žemės dalis buvo nacionalizuota. Tačiau Lietuvą užėmus vokiečiams, buvo įsakyta žemę grąžinti savininkui. J. Juraitis privalėjo sumokėti jiems už sėklą ir darbą. Su visais buvo atsiskaityta be ginčų. 1947 m. Juraičių šeima buvo buvo ištremta į Tiumenės sritį. Tremtyje jie išbuvo iki 1965 metų. Grįžo visi. Dalis dvaro pastatų buvo likę. Kolūkio pirmininkas leido juos nugriauti ir statytis naują sodybą.

Šaltiniai:

Skliausčių dvaras/ Arūnas Serneckas // Santaka, 1996, liep. 25, p. 3. (Dvarai – 32)
Skliausčių dvaras. Prieiga internete http://benjamino.blogas.lt/tag/skliausciu-dvaras

_____