Gimiau 1958 m. liepos 4 d. Sibiro tremtinių šeimoje. Sulaukus pirmojo mėnesio jau dundėjau rusiškais traukiniais tėvynės link. Šeima grįžo į Žemaitiją iš kur prieš dešimtmetį ir buvo išplėšta. Nelengva pradžia jaunai šeimai buvo tarybiniame ūkyje. Buvau dešimties, kai tėvai įsikūrė Juodkrantėje. Taip prasidėjo mūsų šeimos šviesesnis periodas. Pakliuvau į rojaus kampelį, kuris svaigino pušų sakų bei mėlynių kvapu, akys nekliudomos klaidžiojo beribiais marių ir jūros toliais, ausis glostė bangų mūša ir paukščių giesmės. Pradėjau jaustis jų dalimi. Norėjosi būti tokia tyra kaip pati gamta. Žavėjausi nepakartojama gamtos spalvų palete ir svajojau ją kada atkurti popieriaus lape. Mano pomėgį greitai pastebėjo mokyklos direktorė ir pritaikė jį praktiškai.
Tapau mokyklos „dailininke“. Tapydavau skelbimus. Buvo garbė 1962 m. „iliustruoti“ mylimos mokytojos – poetės Onutės Dovidavičiūtės Pučienės eilių albumą, kuris dar ir dabar saugomas Juodkrantės mokykloje. Vėliau pradėjau mokytis Nidos vidurinėje ir ten kartojosi ta pati istorija. Man atiteko afišos. Bet, matyt, todėl, kad nebuvo profesionalaus dailės mokytojo.
1966 baigiau Nidos vidurinę mokyklą. Kaip ir visiems, iškilo tolimesnio kelio pasirinkimo problema.
Vidurinės atestatais pasirėmę
Dar ant kopų tyliai pastovėjom.
Ant galvos karūnas užsidėję,
Svieto lyginti išėjom. (ištrauka iš I. Šunokienės eilėraščio)
Kol mokiausi mokykloje, man ir visam pasauliui buvo aišku, kad rinksiuosi dailę arba literatūrą. Nežinau, kas kartais įvyksta jaunose galvose, kad nusprendžiau nieko nesirinkti. Savarankiškai nuvykau į Vilnių ir , klaidžiodama siauromis senamiesčio gatvelėmis, gaudžiau savo likimą už uodegos. Ir pagavau. Tokį kokio niekada nesitikėjau, bet visada svajojau. Visą gyvenimą nešiojau balerinos pravardę. Ne, balerina netapau, buvo per vėlu, bet savo gyvenimą sutuokiau su šokio menu. Man pačiai ir visam pasauliui buvo akivaizdu, bet neįtikėtina, nes iki tol su šokiu mane tesiejo du dalykai – pravardė ir svajonė.
1978 m. Baigiau Vilniaus kultūros mokykla, choreografijos specialybę, net raudonu diplomu. Vėl pasirinkimas. Turėjau galimybę pirma rinktis paskyrimo vietą. Kodėl žemaitė pasirinko Suvalkiją? Na, Viešpaties keliai dažniausiai nežinomi.
Pirmus savo šokėjus sutikau Vilkaviškio kultūros namuose. Pradėjau nuo mažučių ir senukų. Pastarųjų daugelis jau anapily, o dalis buvusių mažučių šiandien – lelijiečiai. Taip praeitis pamaitino ateitį.
1985 m. baigiau Klaipėdos konservatoriją, kur įsigijau kultūros švietimo darbo specialybės diplomą.
O tarp viso to – Kybartų kultūros centras. Mano kūrybinė laboratorija, mano tikroji mokykla ir universitetas.
Čia sutikau savo mylimiausius žmones, kuriuos aš auginausi, o jie auginosi mane. Mano vaikai šokėjai. Visada jiems lenkiu savo galvą už įprasmintas gyvenimo akimirkas.
Mano kolektyvai
Šiuolaikinio šokio grupės
Kybartų kultūros centro „Škac“
Kybartų Saulės progimnazijos „Škaciukai“
Vilkaviškio kultūros centro „Enigma“ ir „Enigmos vaikai“.
Liaudiškų šokių grupės
Kybartų kultūros centro „Žemyna“
Kybartų kultūros centro „Katpėdėlės“
Vilkaviškio kultūros centro „Lelija“
Pučiamųjų orkestro „Kybartai“ šokėjų grupė.
Vilkaviškio siuvimo fabriko suaugusių ir jaunimo liaudiškų šokių grupės.
Dalyvauta festivaliuose Vengrijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Italijoje, Makedonijoje.
Projektai – šiuolaikinio šokio festivalis „Neramių sielų mugė“ Kybartų kultūros centre
Suagusiųjų liaudiškų šokių grupių festivalis „Pašok man savo šokį“ Vilkaviškio kultūros centre
Dalyvauta Lietuvos televizijos projekte – Mažųjų žvaigždžių valanda
Dalyvauta Lietuvos televizijos laidoje – Duokim garo
Paruoštos šokėjų grupės dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse.
2014 m. Dainų šventės Šokių dienai „ Sodauto“ sukurtas moterų ir merginų šokis „Ugnies užkalbėjimas“.
Ir čia vaikystė pasivijo brandą. Tai, kas buvo giliai paslėpta, pareikalavo būti išlaisvinta. Pradėjo gimti paveikslai. Nedrąsūs, kaip podukros, bet išlaisvinti iš vaizduotės gniaužtų. Daugybė laimės minučių. Norėjosi būti ne vienai. Vis pazirzdavau Kybartų kultūros centro direktoriui, kaip būtų gražu įkurti suaugusių dailės studiją. Ir tai įvyko! Tik keturios, bet kokios… O studijos vadovė Aušrinė… Keturios “Smiltelės” man buvo jau visa kopa. 2013 m. pirmoji „Smilčių” surengta tapybos darbų paroda. Dalyvauta su daugeliu kūrinių: „Vienišas medis”, „Jūra”, „Natiurmortas”, „Žydintis medis”, „Gėlės” ir kt. Svajonės tikrai turi keistą savybę pildytis. Pamokos, plenerai, parodos, nauji draugai. Dėkinga visiems žmonėms kurie prie to prisideda, kurie duoda žalią šviesą kitų troškimams.
ŠEŠĖLIŲ PASAULYJE
Gyvenu aš šešėlių pasaulyje,
Kur rungias tamsa su saulės šviesa.
Atsispindi šis veiksmas žmogaus akyse
Ir galiausiai, fiksuojasi smegenyse.
Patiesiu prieš save baltą popieriaus lapą.
Praveriu dėžę spalvoto guašo.
Įsiklausau ką mano vidus man sako,
Ranka ir teptukas paveikslą tapo.
Gula linijos, spalvos… bet pokštas.
Mano paveikslas gaunasi plokščias.
Baltą ir juodą spalvas įmu
Sukurti šešėlius su jom turiu.
Apvalėja ranka, pečiai, žandukas…
Iš paveikslo žvelgia jaunas veidukas.
Spalva ir šešėlis kupini stebūklo.
Plokščiame lape minkštos formos pūpso.
Atitraukiu akis nuo popieriaus lapo
Ir matau plokščią gyvenimą savo.
Be gyvybės dienos ir metai tapo.
Aš tavęs pasiilgau, šešėli mano.
Irena Šunokienė 2008 m.
Esu mažųjų poezijos pavasarių dalyvė.
Šaltiniai:
1. Kybartų krašto žmonės: biografinis žinynas: Pasaulio kybartiečių draugijos 10-mečio leidinys / sudarė Violeta Mickevičienė, Albinas Vaitkevičius. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 207, [1] p.
Last modified: 2021 22 lapkričio
