Pietaris Vincas

[gimė 1850 10 09 Žiūrių – Gudelių k., Vilkaviškio aps. – 1902 10 03 Ustiužnoje (Vologdos sr., Rusija)] – prozininkas, publicistas. Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje ir Suvalkų g-joje. 1870 – 1875 studijavo Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, 1875 – 1879 medicinos fakultete. Nuo 1879 m. buvo apskrities gydytoju Demjanske, nuo 1883 m. Ustiužnoje. A. Dambrauskas – Jakštas paragino jį rašyti publicistinius bei grožinius veikalus. Kūrinius spausdino „Aušroje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje‘” „Vienybėje lietuvininkų“, „Žinyčioje“ „Tėvynės sarge“, „Apšvietoje“ ir kt. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, nuo 1896 m. daugiausia – Savasis. Parašė kn. „Iš mano atsiminimų“ (1905), pasaką „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905), istorinę dramą „Kova ties Žalgiriais“ (1906), autobiografinę apysaką „Keidošių Onutė“ (1899). Parašė 20 folklorinio, etnografinio ar autobiografinio šviečiamojo pobūdžio apsakymų, artimų novelės žanrui.

Didakti-niame apsakyme „Raugalų Raulas“ mokoma padėti kitam žmogui, meniškai stipriame apsakyme „Spragaručio žiedas“ pajuokiama apsileidusių valstiečių šeima, „Kreivose atžalose“ apgailestaujama dėl senojo Lietuvos kaimo pamatų irimo; „melų pasakų“ motyvais parašytas apsakymas „Girininkų melagiai ir jų melai“ – vieno pagyrūno medžiotojo istorija. Žymiausias jo kūrinys – istorinis nuotykinis romanas „Algimantas“ (1904).

Šaltiniai: