Esu Irena Katkevičienė, gimiau 1963 m. rugpjūčio 14 d. Vilkaviškio raj., Vaičlaukio k., mokiausi Klampučių aštuonmetėje mokykloje, vėliau įstojau į Kauno žemės ūkio technikumą, ten įgijau žemėtvarkininkės specialybę. Šiuo metu dirbu Vilkaviškio viešosios bibliotekos Klampučių filiale.
Dauguma mūsų giminės moterų mezga, siuvinėja. Tėčio seserys turėjo audimo stakles, ausdavo lovatieses, staltieses. Ir aš turiu dovanų gavusi lovatieses, kurias saugau kaip šeimos relikviją ir perduosiu savo vaikams. Mano mama jaunystėje siuvinėjo takelius ant stalo, pagalvėlėms užvalkalus. Žiemos vakarais mama nebūdavo be darbo: kedendavo vilnas parsivežus iš savo mamos, verpdavo siūlus, megzdavo kojines, pirštines. Mokėjo austi audimo staklėmis, audė takus. O aš jau besimokydama mokykloje pradėjau megzti virbalais ir nerti vašeliu. Be šio užsiėmimo neapsieinu ir dabar. Turiu tris anūkes, todėl kiekviena proga joms numezgu ar nuneriu po suknelę.
Pradėjus dirbti bibliotekoje atsirado poreikis užsiimti karpiniais. Norint parašyti kvietimą ar sveikinimą, apipavidalinti skelbimą ar parodą reikia darbą atlikti taip, kad jis atrodytų patraukliai. Kai bibliotekoje buvo įvestas internetas, atsirado platesnės galimybės kūrybai ir įvairioms idėjoms įgyvendinti. Taip beklaidžiojant po interneto platybes atradau Kvilingą.
Kvilingas (angl. quilling) – meno rūšis, kai siauros popieriaus juostelės sukamos į ritinėlius, o iš jų formuojamos įvairios figūros. Šios įvairios detalės komponuojamos ir jungiamos į vientisą kompoziciją. Kvilingo technika – ne vien daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujanti technika, bet ir puikiausia nervų raminimo priemonė. Ir svarbiausia, kad visi susigalvoti darbeliai pavyksta, nereikia nusivilti rezultatu. O mezgant kartais tenka mezginį išardyti, ar atidėti į šalį kol surasi tinkamą idėją.

Kas yra kvilingas?

Manoma, kad šią meno rūšį XV amžiuje pirmiausia pradėjo praktikuoti Italijos ir Prancūzijos vienuoliai ir vienuolės, kurie naudodavo plunksnos kotą (angl. quill) kaip įrankį plonoms popieriaus juostelėms sukti. Būtent nuo žodžio „quill“ ir kilo pavadinimas „quilling“. Šis menas daugiausia buvo naudojamas knygų viršelių ir įvairių religinių objektų dekoravimui. XVIII a. kvilingas ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Iš esmės tai buvo aukštuomenės jaunų damų laisvalaikio praleidimo forma. Kai kurios to meto mokyklos kvilingą įtraukdavo ir į dėstomų dalykų sąrašą.

Kvilingo subtilus grožis žavi ir traukia jį išbandyti. Tiems, kas jau išbandė šią techniką – norisi kurti vis daugiau ir daugiau. Kvilingo meno nėra sunku išmokti. Juo gali užsiimti net ir patys mažiausieji, tačiau pabandžiusieji žino, kad didžiausia vertybė užsiimant šia technika yra kantrybė. Tai laiko ir kruopštumo reikalaujantis procesas. Kvilingo populiarumą bei prieinamumą lemia ir tai, kad šiam menui nereikia brangių medžiagų. Tai unikalu, nes be didelių investicijų galima sukurti išties įspūdingus meno kūrinius.

2014 metais dalyvavau Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos paskelbtame Kalėdinio atviruko konkurse „Vilkaviškio kraštas šventiniu Kalėdų laikotarpiu“. 2015 metais su mokomąja programa dalyvavau Vilkaviškio miesto šventėje, bendruomenių kiemelyje. Teko pravesti technologijų pamoką Klampučių pagrindinėje mokykloje vyresnių klasių mokiniams. 2017 metais su darbų paroda dalyvavau Paežerių dvare „Sūduvių amatų šventėje“. Vyko paroda anūkės Rugilės Noreikiškių lopšelyje – darželyje „Ąžuolėlis“. Yra darbų iškeliavusių į JAV, Angliją, Vokietiją. Buvo surengtos darbų parodos Pajevonio ir Alvito bibliotekose. Nenoriu, kad kūriniai užsibūtų mano lentynose, todėl darbeliai iš parodų nesugrįžta, o padaryti kitą parodą reikia daug laiko.
Aš žaviuosi savo darbais kada juos gaminu, bet maloniausia būna kai parodų lankytojai negali išsirinkti, kuris darbas yra gražiausias.

(Visited 284 times, 1 visits today)

Comments are closed.

Close Search Window