[gimė 1896 07 08 Masikvietiškių k., Vilkaviškio aps. – 1978 08 16] – rašytoja, dramaturgė, vertėja. Suėjus keturiolikai metų, suradus rėmėjų, buvo išleista į Kauną mokytis „Saulės“ mokytojų kursuose. Vėliau Utenoje su vargonininku Jonu Baniu organizavo mėgėjų teatrą, vaidino „Amerika pirtyje“. 1909 – 1911 mokėsi „Saulės“ kursuose Kaune. Čia jauną tamsiaplaukę ilgakasę merginą ir pastebėjo netoliese atostogavęs teisininkas, šviežiai iškeptas IV Rusijos imperijos valstybės dūmos (1912–1917) deputatas Mykolas Januškevičius (1886–1942). Su vyru 1914 m. išvyko į Sankt Peterburgą, vėliau persikėlė į Maskvą. Rusijos didmiesčiuose pragyveno Pirmąjį pasaulinį karą, revoliucijas, dirbo saviveikliniuose liet. teatruose. Lietuvai 1918-aisiais paskelbus Nepriklausomybę, nenuostabu, jog M. Januškevičius netrukus grįžo į tėvynę. Mykolas Januškevičius į Lietuvą grįžo vienas, be žmonos… Apie R. Januškevičienę Kaune prakalbta tik 1931-ųjų pabaigoje. 1919 – 1926 m. ji Maskvoje studijavo teatro meną, vaidino kino filmuose („Kelialapis į gyvenimą“ ir kt.). Parašė rusų ir lietuvių kalbomis pjesių („Mina padėta“, su N. Eku, 1927; „Kova“, su N. Hikmetu, 1928; „Negalima tylėti“, 1930 ir kt.), scenarijų („Kelialapis į gyvenimą“, su N. Eku ir A. Stolperiu, 1933; „Grunė Kornakova“, su N. Eku, 1934 ir kt.), rašė eilėraščius, išvertė į rusų k. J. Avyžiaus, P. Cvirkos, J. Marcinkevičiaus, I. Simonaitytės ir kt. liet. rašytojų prozos kūrinių. 1941-aisiais ji grįžo į jau „sovietinę“, tiksliau sovietų okupuotą, Lietuvą. Čia buvo gavusi užsakymą sukurti scenarijų filmui apie keturis komunarus. Su Petru Cvirka, Vytautu Montvila ir kitais plėtojo planus kurti pirmą pilnametražį sovietinį lietuvišką vaidybinį filmą. Tačiau Lietuvoje tuomet užsibuvo vos kelis mėnesius – prasidėjo Vokietijos-SSRS karas ir ji evakavosi į Rytus. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo agitbrigadoje, radijuje. Po karo vėl trumpam atvyko į Lietuvą, 1947–1949-aisiais dribo vyriausiąja redaktore Lietuvos kino studijoje. Vėliau grįžo į Maskvą, ten į rusų kalbą vertė lietuvių autorių kūrinius. Bandė tęsti karjerą ir kino pasaulyje, tačiau tai sekėsi sunkiai. Kino filmo pagal Ievos Simonaitytės „Pikčiurnienę“ (1953) kontraktas buvo nutrauktas, nes rašytojos netenkino, jog R. Januškevičienė medžiagą į Lietuvą jai siuntė rusų kalba. Pokariu R. Januškevičienės vardą galime rasti tik viename kino kūrinyje – ji buvo animacinio filmo „Gintarinė pilis“ („Янтарный замок“, rež. Aleksandra Snežko-Blockaja, 1959) scenaristė. Tai – Maskvoje sukurtas animacinis filmas lietuviškos „Jūratės ir Kastyčio“ legendos motyvais, šiandien neišvengiama visų „senosios animacijos“ programų dalis.
Šaltiniai:
- Januškevičienė, R. O metai nelaukia. – VIlnius: Vaga: 1968.
Vanagas, Vytautas (1930-). Lietuvių rašytojų sąvadas/ Vytautas Vanagas. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 652, [1] p. – Vardyno r-klė: p. 211. - Dambrauskas, A. Lietuviai pasaulio ekranuose (VI): lietuvė, vaidinusi pirmame garsiniame sovietiniame vaidybiniame filme. 2021. Prieiga internete https://kinfo.lt/lietuviai-pasaulio-ekranuose-vi-lietuve-vaidinusi-pirmame-sovietiniame-vaidybiniame-filme/
- Laiškas Reginai Januškevičienei, 1946-07-12, [iš Vilniaus – į Maskvą]. Prieiga internete https://www.sruoga.flf.vu.lt/laiskai/public/letter/5b81a382a3a51/pdf
- Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Šeimenos seniūnija. Prieiga internete https://vilkaviskis.lt/administracija/struktura-ir-kontaktai/seniunijos/seimenos-seniunija/
Last modified: 2022 29 birželio
