J. Basanavičiaus aikštė

XIX a. – XX a. šią aikštę – miesto turgų – juosė gausiausio Vilkaviškio miesto gyventojų sluoksnio – žydų (prekybininkų, amatininkų, bankininkų, pačių veikliausių miestiečių) gyvenamieji namai, parduotuvės, šventyklos, netoli aikštės stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. Kaip rodo ikonografinė medžiaga, tai aikštės šone šliejosi prekybos sandėliai, krautuvėlės, pastovios vietos prekybai, atvirame aikštės plote vyko turgūs, prekymečiai. Sprendžiant iš senų fotografijų, aikštė sudarė gyvo prekybinio miesto centro įspūdį. Prie pagrindinio įvažiavimo į aikštę kelio – gatvės buvo pastatyta užeiga (smuklė). Aikštės šonuose stovėjo miestiečių namai, prekybos pastatai bei kūrėsi įvairūs visuomeniniai pastatai. Aikštė ir gatvės buvo grįstos akmenimis. Pagrindinė aikštė atliko viso miesto visuomeninio bei architektūrinio – kompozicinio centro vaidmenį. Ilgainiui aikštė iš buvusios turgavietės tapo visuomeninės paskirties aikšte. Aikštė tapo uždaresnė, išryškėjo Gedimino gatvės ašies svarba, o pasirinkta J. Basanavičiaus skulptūros vieta  Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras padalino aikštę į reprezentacinę ir parko zonas. Dėl netinkamai vykdomų vėlesnių aikštės užstatymų darbų ši istorinė ir viešoji funkcija buvo iš dalies prarasta, aikštė tapo nepatraukli. 2010 metų vasarą Vilkaviškio visuomenei buvo pristatyas būsimos J. Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos priešprojektiniai planai bei maketai.

Architektas V. Naujelis rajono Savivaldybės vadovams ir specialistams pristatė galimybių studiją, kurioje numatė du galimus centrinės miesto aikštės pertvarkymo variantus. Abiejuose variantuose aikštės ašis – dr. Jono Basanavičiaus paminklas, kuris išliks toje pačioje vietoje, o prie jo bus derinami visi kiti sprendiniai. Paminklas Jonui Basanavičiui pastatytas centrinėje Vilkaviškio aikštėje 1996 m. Skulptorius – Antanas Žukauskas, architektas – Vytautas Balčiūnas. Dailės kritikų paminklas įvertintas kaip vienas labiausiai pavykusių šio dešimtmečio paminklinių darbų mūsų šalyje. Prieš žiūrovų akis iškyla didinga sėdinčio kėdėje patriarcho figūra. Pamėgta J. Basanavičiaus poza sėdėti užmetus koją ant kojos skulptoriui pasirodė patraukli ir įspūdinga. Patriarchą jis pasodino į maždaug tarpukario aukštą krėslą. Kad figūros siluetas nebūtų nuobodus, padarė matomą tik vieną krėslo atlošo šoną, todėl kompozicijoje atsirado tam tikra formų asimetrija, kuria pabrėžia palto klostės ir lazda. Pirmasis variantas derintas su ankstesniu planavimo principu, stengtasi išlaikyti senąsias klasikines formas, tačiau viena didesnė erdvė yra suskaldyta į keletą mažesnių. Taigi šiame variante aplink J. Basanavičiaus paminklą suformuota reprezentacinė erdvė, paliekant dabartinę laiptų idėją. Toliau numatyta išdėstyti rekreacinę zoną, fontaną perkelti į kitą pusę. Už paminklo esanti teritorija būtų suplanuota kaip mini skverelis su augmenija, medžio ir metalo suoliukais bei kitais mažosios architektūros akcentais. Kaip aliuzija į prieškario laikotarpį siūlomos akmens grindinį imituojančios trinkelės. Antrasis aikštės pertvarkymo variantas – daug laisvesnis ir, kaip teigia projekto vadovas, neturintis analogų Lietuvoje. Rengdami šį projektą jo kūrėjai visiškai atsiribojo nuo dabartinės aikštės. Naujoji suformuota pagal dipolio schemą, vyrauja elipsės formos. Aikštė – tarsi sala, kurią supa žaluma, o priekyje, prieš paminklą – didelė trinkelių erdvė. Šiame variante dar labiau išvystyta „užnugario“ idėja, su parkeliu, kuriame būtų gausu suolelių, gertuvių ir kitos mažosios architektūros statinių. Be jau minėtų akcentų, čia numatyta įrengti laikrodį, informacinius stendus ir viešąjį tualetą. Iš pateiktų aikštės pertvarkymo variantų buvo pasirinktas antrasis, su apvalių formų erdvėmis. Tačiau buvo išsakytos nuomonės, jog į aikštės rekonstrukciją reikėtų žiūrėti platesniu žvilgsniu, reikėtų sutvarkyti ne tik pačią aikštę, bet ir aplinką, pastatus, kad visuma sudarytų vientisą ansamblį. Įgyvendinus šį projektą pagerėtų miesto estetinis vaizdas, miestas taptų patrauklesne vieta gyventi, dirbti ir ilsėtis.  Šiuo metu aikštė restauruojama.

Šaltiniai:

1. Semaška, Algimantas (1941-). Po Lietuvą: knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą: [pažintinis krašto lobynas: miestai ir miesteliai, bažnyčios, žmonės, vaizdingiausi kraštovaizdžiai, pilys ir dvarai/ Algimantas Semaška]. – (2-asis papild. ir atnauj. leid.). – Vilnius: Algimantas: Tėviškės trauka, [2002] (Vilnius: Spauda). – 719, [1] p.: iliustr.
2. Semaška, Algimantas (1941-). Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą / Algimantas Semaška. – Vilnius: Algimantas, 2006 (Vilnius: Standartų sp.). – 598, [1] p.: iliustr., portr.
3. Serneckas, Arūnas (1966-). Dvižiedė lelija: Vilkaviškio miesto istorijos apybraiža / A. Serneckas, A. Zeikus. – Vilnius: [D. Mickevičiaus firmos “Danielius” l-kla], 1997. – 102, [2] p.: iliustr.
4. Brazauskaitė J. Vilkaviškio miesto kultūros paveldo ištekliai ir jų panauda turizmui: magistro baigiamasis darbas. – Kaunas: VDU, 2014. Prieiga internete http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2014~D_20140612_134234-87697/DS.005.0.01.ETD
5. Mičiulienė E. Vilkaviškiečiai tarėsi dėl miesto centro vizijos. 2011. Prieiga internete  http://www.santaka.info/?sidx=22358
6. Vilkaviskis. Prieiga internete http://www.jewishvilkaviskis.org/World_War_1_.html

_____