Gižų liepa

Priešais Gižų mokyklą ant supilto kalnelio stovi labai sena liepa. Pasakojama, kad ši liepa mena tragišką istoriją: „Gižų dvaro našlė Marija Vičechovskienė užaugino dvi dukras. Patiko dvarininkei gražiai nuaugęs Varunkų Motiejus. Jo motina Uršulė Elžbieta Olekaitė (g. 1809 m.) buvo ištekėjusi už Juozo Mato Varunkos (g. 1805 m.), gyvenusio Bubnų kaime. Turtinga dvarininkė įsigeidė Varunkų sūnų turėti savo žentu ir dvaro paveldėtoju. Bet kaip tą laimę sugauti, jei jos duktė priklauso kilmingųjų klasei, o Motiejus – valstiečių? Motiejus niekada neišdrįstų su piršliais į dvarą keliauti, nors ponia ir duotų ženklą. O dukra seilę ryja, žiūrėdama į Varunką. Ką gi, jei jaunikis nesiperša, reikia panai pačiai pasipiršti. Nugalėjusios „unaro” varžtus, motina su abiem dukromis raitos atvyko į Varunkus piršlybų reikalu. Palikusios arklius kieme, nužingsniavo į trobą. Nedrąsiai kalbėjo Motiejus apie kilusią baimę dėl tokių vedybų, nes jis buvo ne koks kaimo „grėva“, o galvojantis bernas. Vaikinas tuoj sumetė, kad dvaro kiti papročiai, kiti baliai, kiti svečiai, kita kalba, tad godžiai nepuolė priimti siūlomą dvarininkaitės meilę. Kai buvo pasiūlyta nuolaidų, Motiejus sutiko su dvaru tęsti pažintį. Netrukus pana jojo pro dvaro tvenkinį, arklys pasibaidė, jojikė krito galva žemyn ir susitrenkė. Ligonėlė netrukus mirė. Tai atsitikę 1850 m. Jos atminimui dvaro sode supylė kaupą. Viršūnėje pasodino liepaitę. Motiejus, parymojęs prie liepaitės, nutarė sau ieškotis lygios antrosios pusės ir vedė Matildą Žilinskaitę iš Domeikų kaimo…“
Liepa – medis su Gižais susijęs glaudžiais istoriniais ryšiais. Pro Gižų bažnyčią link Rūdos kapinių vedantis kelias šiandien – asfaltuota Liepų gatvė. Seniau abiejose kelio pusėse augo didžiulės liepos. Tų senųjų medžių, kuriuos sodino dvaro baudžiauninkai, jau nelikę. Pasakojama, kad dvarininkui paliepus, kiekvienas baudžiauninkas turėjo pasodinti po tam tikrą skaičių liepų. Už kiekvieną neprigijusią liepaitę gaudavo 18 rykščių. Tą pievą, kurioje rykštėmis plakdavo baudžiauninkus, vadino Plaktine. Seniau šią gatvę žmonės vadino tiesiog liepkeliu. Jis vedė nuo dvaro į Rūdos kapines.

Mūsų kraštietis poetas Kostas Kubilinskas apie šį kelią parašė liūdną rudenišką eilėraštį:

Gižų liepų alėja

Iš Gižų lydi liepų alėja
Vieną sunkų ir didelį karstą,
O aplinkui laukai rudenėja,
Ir voratinkliai lygumas karsto.

Nejauku. Senis niūksi bėrioką,
Paskui karstą lėtai – moteriškės…
O aplinkui būriuojas ir šoka
Baltos baltos rudens peteliškės.

Drungnas vėjas lapus pakylėja,
Prieky smėlio kaupelį supusto…
Ir lėtai Gižų liepų alėja
Iš širdies gilumos atsidūsta.

Toks gailumas krūtinę suspaudžia,
Pilkos akys rasa apsilieja:
Ką paliksiu aš motinai liaudžiai,
Kai išeisiu šia liepų alėja?

Ir taip gaila dienų išdalintų
Ir tiek veltui išlaistyto kraujo.
Jeigu viską jaunystė grąžintų,
Aš ne šitaip gyvenčiau iš naujo…

Šaltiniai:

Aleksandravičius, Algimantas. Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota: fotografijos/ [fotografijų ir teksto autorius, sudarytojas] Algimantas Aleksandravičius. – Vilnius: Vaga, 2016 (Vilnius: BALTO print). – 349, [2] p.: iliustr.; 32 cmGižai: praeitis ir šiandiena/ sudarytoja Nijolė Vaitūnaitienė. – Marijampolė: Idėjų dirbtuvės, 2013. – 77, [5] p.: iliustr. – Tiražas 500 egz. – ISBN 978-609-8121-01-8 (įr.)
Matulaitytė S. Istorikas kunigas Vaclovas Strimaitis ir jo artimieji. – Vilnius: Inforastras, 2007.
Žilinskas A. Iš krašto istorijos. 2009. Prieiga internete https://www.santaka.info/index.php/2009/07/24/is-krasto-istorijos-15/

_____