Diržiuvienė Vaidutė

Iškarpyti gyvenimai…

Medžių šakas judina vos juntamas vėjelis. Nutyla paukščiai. Palaukiu… Ramybė apgaubia mane. Net jei turiu daug nepadarytų darbų, randu laiko ramiai pasėdėti ir stebėti, kaip tyliai sukdamiesi krinta lapai.
Paskutinis saulės spindulys dovanoja man visą spalvų paletę. Pajuntu kvepiantį rudens vakarą, vėsų orą prisotintą drėgmės. Stebiuosi, kad sėdžiu tyloje, nesižvalgant į laikrodį. Tiesiog mėgaujuosi tamsia popiete. O gal laukiu žiemos, kupinos sapnų apie kitus metų laikus? „Argi ruduo ne senolis, niūniuojantis lopšinę tam, kas jumyse tebėra vaikas?“ – tai sakinys iš Kahlil Gibran knygos „Pranašas. Pranašo sodas“. Ruduo – pats turtingiausias metų laikas ir derliaus, ir spalvų, ir garsų, ir tylos, ir ilgesio ir kitų kontrastų atžvilgiu…. Kontrastai?
Gimiau 1964 m. balandžio mėn. 11d. Vilkaviškio mieste. Augau šeimoje, kur visada jaučiau grožį menui, muzikai, šokiui, pagarbą knygai. Be galo mylėjau namus, kurie kvepėjo mamos keptais pyragais.

Visa vaikystė, jaunystė prabėgo nuostabioje Kaštonų gatvėje. Nieko taip nemylėjau, kaip savo vaikystės gatvę, nes kiekvieną metų laiką ji buvo uždarai paslaptinga – ir kai kaštonai uždega savo žvakes, ir kai pražysta senolė liepa, ir kai rudenį pasidabina įvairiomis spalvomis jų vainikai, ir kai paberia subrandintus vaisius, ir kai žiemą šaltis braškina jos šakas šerkšnu, ir kai…… visas nuoskaudas ir džiaugsmus išsakydavau po senolės liepos vainiku. O, kad ji prakalbėtų?..
Savo pirmąją personalinę modernaus meno skiautinių parodą „Sugrįžimai…“dedikavau savo brangiausiam žmogui Motinai 2005m. (eksponuota Vilkaviškio krašto muziejuje), kuri vedė mane gražiu, dvasingu vaikystės ir patrauklios, o gal švelnios ir trapios, valiūkiškai gaivios, kaip pavasario vėjas, jaunystės taku.
Vieni savo kūrybos paklydimus sudeda į knygas, kiti – sudegina arba sudeda giliai į komodų stalčius. Aš, savo eiles, tekstiliškai „nutapiau“. Taip apibūdinau ir pristačiau 2008 m. savo II – ąją personalinę, monumentalią skiautinių parodą „Maldos“, kurią dedikavau savo šeimai. Tai buvo tarsi poezijos, muzikos ir taikomojo meno „rečitalis“. Paroda buvo eksponuojama: Jurbarko krašto istorijos muziejuje, Jono Basanavičiaus gimtinėje, Marijampolės kolegijoje, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje. Šiuo metu paroda visam „apsistojo“ VŠĮ Vilkaviškio ligoninės reabilitacijos skyriuje.
„Margi, spalvoti, karpyti…“ – 2008m., tokia žaisminga margučių paroda veikė netradicinėje erdvėje (parduotuvės lange), D. Olišauskienės vadovaujamoje firmoje „Jūrinė šarka“. Po ekspozicijos, šie karpiniai iš popieriaus, buvo padovanoti Vilkaviškio krašto muziejui.
Ir užvakar, ir vakar, ir šiandien, ir rytoj… „Jūrinės šarkos“ langus puošia mano karpiniai. Langai – tai tarsi mano „mini“ personalinės parodos, tarsi mano vizitinė kortelė… Turbūt „Šarka“ negali gyventi be karpinių, o aš – be Šarkos, kuri kiekvieną metų laiką neša žinią apie vis naujus mano kūryboje išartus arimus.
Ženklai – tai tarpininkai, palengvinantys bendravimą. Ženklus sukuria gamta. Žmogus juos suvokia, išgyvena, pripildo prasmės. Ženklai yra etninio tapatumo reiškėjai ir dvasinės kultūros bei išminties raktai. „Ženklai ir…“ – tai yra mano vidinio pasaulio tarp ardymo ir kūrimo, tarp šviesos ir tamsos, tarp mirties ir gyvybės supratimas, vidinių procesų simbolikos pateikimas pristatant III – iąją personalinę parodą (2011 m. Jurbarko krašto muziejuje bei Jono Basanavičiaus gimtinėje). 2016m. spalio mėn. „Ženklai ir…“ atgimė (kaip ir skyrius po rekonstrukcijos) VŠĮ Vilkaviškio ligoninės akušerijos – ginekologijos skyriuje.
Mūsų patriarcho, Dr. Jono Basanavičiaus 160 – osioms gimimo metinėms skirta paroda „Seku, seku pasaką…“. „Esu liuosa asaba ir sumislijau apgarsinti savo maliavonėmis Dr. Basanowič poringes, zababonus ar gal kitap pasakun, malduotias…“ – taip, 2011m. Jono Basanavičiaus gimtinėje pristačiau savo ketvirtą personalinę karpinių iš popieriaus parodą.
2013 m. Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre pristačiau parodų ciklą „Kvapai…“, sujungdama keturias parodas: „Sugrįžimai…“, „Maldos“, „Ženklai ir…“ bei „Seku, seku pasaką“. Savo gimtajam miestui pirmą kartą parodžiau tai, kas ankščiau jau ne sykį buvo eksponuojama įvairiose rajono vietose ir kituose miestuose.
„Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai…“ – taip 2014m. Vilkaviškio miesto sodo saloje (paroda buvo eksponuojama Vilkaviškio informacijos, turizmo ir verslo centre (Vilkaviškio rajono Keturvalakių daugiafunkcio centro vykdyto projekto „Donelaičio Lietuva” užbaigimo konferencijoje (bendruomenės namuose), Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno moksleivių rūmuose), pristačiau savo V – ąją kelionę su karpiniais per gyvenimo metus K. Donelaičio hegzametriškuoju ritmu. Tai karpiniais išreikštos „Metų“ sukeltos mintys, kurias pavadinau „metai D.“
Minint Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukaktį bei vykdant projektą „Donelaičio Lietuva“ (2011 – 2014m.m.), esu ne tik iškarpiusi poemos „Metai“ motyvais 12-os kalendorinių mėnesių ciklo karpinius, bet ir parašiusi 12 sentencijų skirtų kiekvienam metų mėnesiui.
Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“ K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765 – 1775 m., tiksli data nežinoma (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kristijonas_Donelaitis).
Siekiant prisiminti K.Donelaitį bei paminėti poemos „Metai“ gimimo 250 (240) metų jubiliejų, parengiau ir išleidau 2015 metų kalendorių pagal Donelaitį. Kalendoriaus leidybos darbus vykdė Vilkaviškio „Olimpijos“ spaustuvė („2015 metų kalendorius pagal Donelaitį“ buvo pristatytas Vilkaviškio informacijos, turizmo ir verslo centre).
„Sąšauka ilgesy…“ – tai per 2014 metų vasarą gimęs karpinių ciklas apie sidabraspalvius paukščius, gerves, kurios įvairiose tautose simbolizuoja ilgaamžiškumą, laimę, gerovę, budrumą, meilę, gyvenimo džiaugsmą. Nuo senų laikų gervės yra globojamos, o jos nužudymas laikomas blogu ženklu. Šie paukščiai iš tikrųjų turėdami kažką nepaprastai patrauklaus, žavaus, užburiančio žmogų, pakerėjo ir mane.
Sako, kad mano kūryba „gydo“ žmonių pažeistas sielas – guodžia, ramina, suteikia vilties, kaip tos gervės. Todėl „Sąšauka ilgesy…“, mano gervės, išskrido ir yra globojamos VŠĮ Vilkaviškio ligoninės reabilitacijos skyriuje.
Karpiniai man tarsi poezija, maži pasakojimai, interpretacijos apie tam tikrus objektus, asmenybes, jų kūrybą ir t.t. Todėl nekarpau pavienių darbų, o pasirinktą temą sujungiu į ciklus, tai yra, „Ženklai ir…“, „Seku, seku pasaką…“, „metai D.“, „Sąšauka ilgesy“. Šių karpinių projektą, kurį sudaro apie 60 vnt. darbų pavadinau „Iškarpyti gyvenimą“. Karpiniai iš popieriaus buvo eksponuoti Kauno viešojoje bibliotekoje, Kauno moksleivių rūmuose, Palangos viešojoje bibliotekoje, Zyplių dvare, Vilkaviškio informacijos, turizmo ir verslo centre, Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, Jurbarko krašto muziejaus erdvėse ir kt.
Džiaugiuosi, kaip Jūs ir aš, visu tuo, kas yra aplink mus – tai artimiausiais ir ištikimiausiais mano gyvenime žmonėmis: vyru Rimantu, dukra Aiste, sūnumi Edgaru ir marčia Birute; sesers šeima, kūrybos gerbėjais, draugais ir nedraugais ar šiaip nakties pakeleiviais… Juk kiekvienas mes verčiame savo pulsuojančią gyvybe velėną, tik nesusimąstome, kad gyvybę gauname tiesiog iš velėnos visai jos nepažindami. Mes esame augalai, kurie gyvename ant medžių ir siurbiame žemės syvus nakties ramybėje. Pamąstykime apie tai…