Didysis Vištyčio akmuo

Dešinėje Vištytis – Kybartai kelio pusėje, 1 km. nuo Vištyčio slūgso trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo (po Puntuko ir Barstyčių akmenų). Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas “pėda” ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Labai keista akmens išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, o taip pat didelėmis akimis bei nosimi. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė. Akmens garbei Vištyčio centre 1997m. pastatyta skulptūra, sukurta pagal akmens atsiradimo legendą, simbolizuojančią gėrio pergalę prieš blogį. Šios skulptūros autorius A. Sakalauskas.
Padavimas, kurį pasakojo Vištyčio krašto žmonės apie Didžiojo akmens atsiradimą:
Labai senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje įsikūrė miestelis Torn (kitur minima miestelis Tor). Tada nebuvo ežero, kalnų ir akmenų, o aplinkui plytėjo neapžvelgiami ganyklų plotai. Miestelyje gyveno nuoširdūs ir draugiški žmonės, pavargę nuo sunkaus darbo. Miestelis buvo išsidėstęs ant kalvos, o pačioje kalvos viršūnėje stovėjo sena, sulinkusi bažnyčia. Kartą seniausia miestelio gyventoja susapnavo sapną: esą velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę apie tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai bažnyčia buvo beveik baigta, apie ją sužinojo pats nelabasis. Jis labai užsirūstino ir nutarė nepasiduoti.

Nuvyko į Anykščius pas Puntuką ir paprašė, kad leistų į kelionę savo sūnų Puntukėlį. Patenkintas velnias pasuko atgal, jausdamas, kaip kišenėje ritinėjasi Puntukėlis. Kai jis buvo netoli nuo Torn, pasiėmė į rankas akmenį ir jau ruošėsi atlikti savo juodą darbą. Tuo tarpu sugiedojo gaidys. Velnias išsigando, metė akmenį ir pasileido bėgti atgal. Puntukėlis nukrito, o nuo jo trenksmo iškilo į žemės paviršių. Velnias taip skubėjo, kad tose vietose, kur jis prabėgo, žemė įdubo. Nuo to laiko aplink Torn atsirado kalvos ir daugybė akmenų. Naujoji Torno šventykla išliko, o netoli miestelio atsirado didelis akmuo, žmonių vadinamas Puntukėliu. Žmonės, eidami pro šalį, lenkėsi akmens. O nelabasis kiekvieną naktį čia ateidavo apgailestauti nepavykusio žygio. Marijai pagaliau pagailo žmonių ji nužengė ant akmens ir jis nuo to laiko pasidarė šventas. O velnias bijojo ir prisiartinti prie Puntukėlio. Jis atkeršijo žmonėms, užliedamas pievas didžiuliu ežeru.
Kita Legenda apie Didįjį Vištyčio akmenį
Velnias, užpykęs ant Vištyčio žmonių už jų didžiulį tikėjimą į Dievą ir pamaldumą, norėjo jiems atkeršyti, sugriaudamas jų miestelio bažnyčią. Vėlai naktį jis su savimi nešėsi nepaprastai didelį akmenį, ketindamas sugriauti bažnyčią. Bet lygiai dvyliktą valandą nakties sugiedojo gaidys, ir akmenį teko numesti, neįvykdžius savo užmačių. Kadangi šiose apylinkėse buvo daug didelių akmenų, velnias paženklino tą akmenį, kad kitą naktį jį surastų ir toliau įvykdytų savo blogus kėslus. Jis akmens viršuje įmynė gilią pėdą (būtent ta vieta šiandien ir žymi). Ji dabar vadinama “Velnio pėda”. Bet velniui rytojaus naktį atsirado svarbesnių reikalų, nei kerštas Vištyčio žmonėms, ir jis tą akmenį bei savo piktus užmojus įvykdyti pamiršo. Net ir karščiausią vasaros dieną vanduo “Velnio pėdoje” niekada neišdžiūsta iki paskutinio lašo. Šis, gilioje pėdoje susikaupęs vanduo, vadinamas “Velnio ašaromis”. Taip pat pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru (pagonybės laikų aukuro vieta – viršuje esantis didesnis įdubimas), ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams. Akmens viršuje yra keletas ir mažesnių. įdubimų – tai velnio pėdos nuo tada, kai senovėje jis ant to akmens tupėjęs. Riedulio viršuje esanti didžioji dubuma kurį laiką buvo vadinama ir Šventos Marijos pėda. 1935 metais Aleksandras Tarasovas yra užrašęs tokią legendą. Pasakojama, kad ant akmens kada tai sėdėjęs velnias ir verkęs. Yra žymės velnio pėdų ir akmenyje įdubimo, kur riedėję velnio ašaros. Velnio ašaros duburyje niekada neišdžiūdavę. Stebuklingosios velnio ašaros gydę žmones nuo įvairių ligų, ypač nuo apakimo. Daug žmonių, pavilgę ir išplovę akis velnio ašarom, praregėdavę. Vieną kartą apspango dvarponio šunytis, kurį jis norėjęs tomis velnio ašaromis pagydyti. Bet kai tik šunelį tose ašarose išmaudęs, vanduo nustojo gydomosios galios. Ir nuo to laiko vasarą duburyje vanduo išdžiūsta ir negydo. 1935 m. Kauno miesto savivaldybės atsiųsti darbininkai akmenskaldžiai norėjo Vištyčio akmenį suskaldyti, o hitlerinės okupacijos metais buvo bandyta susprogdinti. Akmuo yra įtrauktas į reikšmingesnių Lietuvos šventviečių sąrašą. 2000 m. Vištyčio akmuo pripažintas geologiniu gamtos paminklu.
Pasakojo Petrė Vilkaitienė, gimusi 1916 m., gyvenanti Totorkiemio kaime. Užrašė Levita Vilkaitytė, Vištyčio vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė.

Įregisruotas LR kultūros vertybių registre, unikalus objekto kodas – 3706.

Šaltiniai: