Šičkiūtė (Šičkaitė) Petronėlė Birutė

[gimė apie 1900 07 24 Kybartuose, Vilkaviškio aps. – mirė 1974 05 13 Vejprty, Čekijoje] – mokytoja, visuomenės veikėja.

Petronėlė Birutė Šičkaitė gimė 1900 liepos 24 d. Vilkaviškio apsk. Kybartuose, drauge augo seserys Bronė ir Leonę ir broliai Česlovas bei Juozas. Tėvas Baltramiejus buvo kilęs iš Veiverių, o motina Magdalena Snabaitytė – iš Gražiškių. Iki 1914 m. šeima gyveno Kybartuose. Tėvas dirbo artelėje, vėliau – muitinėje. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Vilnių drauge su kitais pabėgėliais. Tėvai po karo grįžo į Kybartus, o Petronėlė liko gyventi Vilniuje. Tai ir lėmė jos aktyvų įsitraukimą į to krašto lietuvių veiklą, dalyvavimą visuomeninėje veikloje Lietuvos labui.

Kybartuose ji buvo baigusi pradžios mokyklą, 1917 m. baigė Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pedagoginius kursus. Mokėsi labai gerai, sunkiau sekėsi tik aritmetika ir piešimas, nors baigiamųjų „kvotimų“ (egzaminų) metu jai teko ne bet koks, o 13-asis bilietas. Dėstytojų ir egzaminatorių vardai daugeliui žinomi ir dabar: Povilas Gaidelionis, Matas Bagdonas, kun. Dr. Juozas Bakštys, Kun. Kristupas Čibiras, Bronislava Biržiškienė, Antanas Žmuidzinavičius, Mykolas Biržiška, Jurgis Talmantas, kun. Dr. Juozapas Stankevičius ir netgi Aleksandras Stulginskis. Taigi, tuometinius pedagogus ruošė išties ypatingi dėstytojai. Baigusi kursus mokytojavo Žiežmarių pradžios mokykloje, Vilniaus didžiosios prieglaudos dviklasėje mokykloje, dirbo lietuvaičių Zitiečių ir „Ryto“ draugijose Vilniuje.

Dar būdama vos 25-erių, Petronėlė įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą ir buvo pripažinta. Apie tai liudija faktas, kad 1925 m. kovo 29 d. pirmininkaujant Dr. Jonui Basanavičiui, mokytoja P. Šičkaitė, drauge su kitais vilniečiais ir provincijos atstovais, buvo išrinkta VII-ojo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nare, vėliau liko ir VIII-jo komiteto nare. Šiuos rinkimus stebėjo keletas lenkų policininkų. Tais pačiais metais po Šv. Kalėdų įvyko Lietuvių mokytojų sąjungos steigiamasis susirinkimas. „Lietuvių mokytojų sąjungos garbės pirmininku buvo išrinktas J. Kairiūkštis, į valdybą – mokytojai Marija Čenytė, Stasys Matjošaitis, Petronėlė Šičkaitė, Paulina Tamulevičiūtė (pirmininkė) ir kunigas K. Čibiras. Lietuvių mokytojų sąjungos II suvažiavime 1926 12 30–31 P. Šičkaitė išrinkta Sąjungos valdybos nare, o visuotiniame suvažiavime 1937 01 31 – Sąjungos vicepirmininke. Bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad mokytoja P. Šičkaitė – Vilniaus krašto visuomenės veikėja, aktyviai dalyvavusi Vilniaus „Ryto“ mokyklų organizaciniame darbe. Buvo siunčiama „Ryto“ valdybos į atskiras vietoves lietuviškų mokyklų steigti. Daug veikė Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungoje, ilgus metus eidama valdyboje įvairias pareigas. Mokytojų suvažiavimuose buvo nuolatinė darbo prezidiumo dalyvė ir dažna paskaitininkė.

Ypatingas gyvenimo ir veiklos laikotarpis mokytojos gyvenime siejamas su jos darbu Šalčininkų rajone (tuometinėje Lydos aps.). Ji buvo viena pirmųjų mokytojų Šalčininkų raj. Kalesnikų pradžios mokykloje, Dainavos mokykloje. Priklausė Lietuvių Šv. Kazimiero draugijai, Lietuvių mokytojų sąjungai, Lietuvių ūkio draugijos apylinkės skyriui. Mokytojas tais laikais buvo svarbus ir gerbiamas žmogus, kuris ne tik vaikus mokydavo, bet padėdavo ir ūkininkams reikalingą raštą valdžiai surašyti, organizuodavo šventes, patardavo gydymo klausimais, ruošdavo vaikus pirmajai Komunijai. Todėl į juos buvo žiūrima įtariai, dažnai mokytojai sulaukdavo kaltinimų dėl antilenkiškos veiklos, lietuviškos draudžiamos spaudos dalinimo, siekiant paskatinti Vilniaus krašto prijungimą prie Lietuvos. Būtent dėl šių priežasčių 1936 m. lenkai P.Šičkaitę atleido iš pareigų ir mėgino apkaltinti priešvalstybine veikla. 1938 m., trūkstant įrodymų, ji buvo išteisinta.

Savo šeimos P.Šičkaitė neturėjo. Dažnai susitikti su Lietuvoje gyvenusiais tėvais ir kitais artimaisiais jai, turinčiai Lenkijos pilietybę, taip pat nebuvo lengva. Atgavus Vilniaus kraštą situacija kiek pagerėjo. 1938 m. vasarą jai pavyko sudalyvauti Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų sukaktuvių iškilmėse, vėliau viešėjo pas gimines Kaune ir pas tėvus Kybartuose. Tuo metu rašė Lietuvos Vidaus reikalų ministrui, prašydama „leisti gyventi vienerius metus laiko Nepriklausomoj Lietuvoj“, nes turi pataisyti sveikatą, kurios nustojo „dirbdama Vilniaus krašte kaipo „Ryto“ dr-jos mokytoja per ištisus dvidešimt metų be jokios pertraukos“. Deja, netikėta kliūtimi tapo pasibaigęs jos užsienio paso galiojimo laikas. Atgavus Vilniaus kraštą mokytoja vis dar negalėjo laisvai grįžti į gimtuosius Kybartus, nes tai buvo uždrausta zona pasienio ruože. Reikėjo gauti net kriminalinės milicijos nuovados pažymą, kad Vilniaus spec. skyriaus nusikaltėlių registracijos skyriuje ji neužregistruota. Po metų, 1939 m. vasarą, mokytoja vėl buvo atvykusi į Lietuvą, šįkart ilsėjosi Palangoje. Tų pačių metų rudenį P. Šičkaitė Kauno aps. Mažųjų Lapių pradžios mokykloje laikinai pradėjo eiti jaunesniosios mokytojos pareigas laisvai samdomos teisėmis, bet jau gruodžio 1 d. savo prašymu perkelta į Vilniaus Žvėryno pradžios mokyklą Nr. 2(vėliau – Nr.33) kaip šios mokyklos vedėja su VII kategorijos alga (280 Lt). Dirbdama mokytoja P. Šičkaitė labai domėjosi istorija, gerai mokėjo lenkų, rusų ir vokiečių kalbas, silpniau – prancūzų. Priklausė Lietuvių mokytojų sąjungai, buvo renkama vicepirmininke, sekretore, kasininke.

Karo pabaigoje artėjant frontui, nelaukdama grįžtančios sovietų valdžios ir nenorėdama patirti ištremtų brolio bei sesers likimo kartu su daugybe kitų pabėgėlių Lietuvą paliko ir P. Šičkaitė. Traukiantis per Vokietiją patyrė Drezdeno bombardavimą. Buvo rasta ir ištraukta iš griuvėsių po kelių dienų, po to ilgai gydėsi, buvo išsiųsta į nedidelį miestelį Vejprty prie Karlovi Varų kurorto, kur ir pasiliko. Jos pavardė įrašyta į žuvusiųjų per Drezdeno bombardavimą memorialo sąrašą. Draugai, neradę jos griuvėsiuose ir praradę paskutinę viltį, pranešė apie žūtį. Apie liudija dukterėčia Laima Valiulienė, kuri, viešėdama Drezdene, lankėsi tose kapinėse ir iš tiesų matė įrašą. Vejprty miestelyje dirbo mašininke, sekretore, vertėja, nuolat palaikė artimus ryšius su brolio Juozo šeima, susirašinėjo. Gyvendama Čekoslovakijoje P. Šičkaitė sutiko Piotrą Švikruchą – širdžiai mielą žmogų, už kurio ištekėjo. Jam mirus, gyveno viena, vėliau pablogėjus sveikatai prašėsi parvežama į Lietuvą, tačiau taip ir mirė nepamačiusi gimtinės ir artimųjų. Netrukus atėjo pranešimas apie jos mirtį. P. Šičkaitė-Švikruchova palaidota Vejprty miestelio kapinėse.

Šaltiniai:

Česnulis, V. Klemensas Maliukevičius – Trakų dekanas, kunigas, kaunauninkas ir visuomenininkas. Voruta. 2009. Sausio 24 d. Nr. 2(668).
Česnulis, V. “Ryto” skaityklų vedėjų bylos. Voruta. 2017. Balandžio 29, Nr. 4(834).
Kybartų krašto žmonės: biografinis žinynas: Pasaulio kybartiečių draugijos 10-mečio leidinys/ sudarė Violeta Mickevičiūtė, Albinas Vaitkevičius. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 207, [1] p.
Lasauskienė, L. Vilniaus Žvėryno gimnazijos ištakos 1939-1944. Vilnius, 2019.
Lietuvių enciklopedija. T.29: Stoss – Širdietės. – 1963. – 544 p.
Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019.
Pumerytė-Vosylienė, G. Kraštietės P.B. Šičkaitės-Švikruchovos nuopelnai lietuvybei// Santaka. 2021 – 12 03
Pumerytė-Vosylienė, G. Kraštietės P.B. Šičkaitės-Švikruchovos nuopelnai lietuvybei. 2021. Prieiga internete https://www.santaka.info/index.php/2021/12/08/krastietes-p-b-sickaites-svikruchovos-nuopelnai-lietuvybei/
Pumerytė-Vosylienė, G. Kraštietės P.B. Šičkaitės-Švikruchovos nuopelnai lietuvybei. 2021. Prieiga internete https://kybartai.lt/lt_lt/krastietes-p-b-sickaites-svikruchovos-nuopelnai-lietuvybei/
Vilniaus Žvėryno gimnazija. Prieiga internete https://www.zverynogimnazija.lt/index.php/102-apie-mus-mokykla/istorija