Patunkiškiai

Kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į šiaurės rytus nuo Alvito, šiaurės vakariniame Paežerių ežero krante. Seniūnaitijos centras. Pašto kodas 70371. 1888 metais kaime gyveno 192, 2011 – 116, 1923 m. – 103 gyventojai. Kaime yra Eglių, Liepų, Paežerių, Parko gatvės. Priklauso Alvito šv. Onos parapijai. Adresas: Patunkiškių k., Šeimenos sen., Alvito pšt.,
Kaimas įsikūręs XVI a. šimtmečio pabaigoje, o gal ir anksčiau. Vardas Patunkiškiai rodo, kad jis atsirado prie ežero Tunk, bet šio vandenvardžio šaknis yra kilusi Tvanko ar Tvanksto (seniau galbūt tariamo Tvunko arba Tvunksto) ežero vardo. Dėl lengvesnės žodžio tarsenos iš Patvunkiškių (ar Patvunkstiškių) vardas išvirto į Patunkiškius. Prieš II-ą pasaulinį karą ir kurį laiką po jo kaimą sudarė atskiros sodybos: Siaurusaičiai, Raulynaičiai, Rakauskai, Bušauskai, Rinkevičiai, Bačinskai, Stepšiai. Pagal vietos paprotį sodybos buvo vadinamos „-ynėmis“ (pvz., Bušauskynė, Stepšynė ir pan.). Gyvenvietė prie ežero pradėjo formuotis apie 1970-uosius m. Vieni pirmųjų gyvenvietės naujakurių buvo Kružinauskai, atsikėlę į ją iš Vanaginės, pusiaukelės tarp Patunkiškių ir Kiršų. Pasistačius namą, vieninteliai jų kaimynai prie ežero buvo Siaurusaičiai. Ilgainiui prie ežero susiformavo ir išsiplėtė kolūkio gyvenvietė, o sodybos buvo išnaikintos. Sovietmečiu kaimas priklausė nedideliam Salomėjos Nėries kolūkiui. Po to jis buvo sujungtas su Zigmo Angariečio kolūkiu, ir naujasis Salomėjos Nėries kolūkis patapo dideliu (apie 1972 m.). Pirmasis kolūkio pirmininkas buvo Juozas Mikalauskas, po to – Adomas Griška ir Vacys Mikutėnas. Adomas Griška, idėjinis komunistas, pasižymėjo dideliu uolumu, nepakantumu vagiliavimui. Vacys Mikutėnas sutvarkė išmaltus kelius, kuriuos pravažiuoti būdavo ypač sunku per polaidį. Kaimo kontoros pastate sovietiniais laikais buvo ir Kultūros namai, kurių salėje vykdavo įvairūs renginiai: susitikimai, susirinkimai, šokiai, karnavalai, demonstruojami kino filmai. Anot liudijimo, Naujųjų metų proga maždaug nuo 1964-65 metų kolūkiečių vaikai gaudavo dovanų. Sovietiniais laikais kolūkyje daugiausia buvo švenčiamos valstybinės šventės, klusnumą sovietinei ideologijai prižiūrėjo „politruko“ etatas. Kaime veikė pirtis, į kurią žmonės eidavo daugiausia šeštadieniais. Į kaimą du kartus per dieną kursavo autobusas.
Ežere kaimo gyventojai ir maudydavosi, ir žuvaudavo, ir skalbdavo. Mirusįjį atgiedodavo tris vakarus, šermenų dalyviai būdavo gausiai vaišinami. Girtuokliavimo problema niekada nebuvo opi, nors dažnai tradicinis atsilyginimas už paslaugą sovietmečiu buvęs alkoholinio gėrimo butelis. Po 1960-ųjų vidurio kaime buvo jaučiamas pakilimas. Užaugus 1960 metų kartai, kaimas buvo apmiręs, atsiradę tuščių būstų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kaimo vyrai pastatė naują kryžių (apie 1995 m.), prie jo švęsdavo gegužines pamaldas, kurias vesdavo Simas Rakauskas arba Alvito klebonas. Kaimo bendruomenė susikūrė po 2000-ųjų metų, pirmoji pirmininkė buvo Lina Kružinauskienė, Bendruomenės atsiradimas turėjo reikšmės aplinkai: sutvarkytas parkas, įrengtas sporto kompleksas, pastatytas pontoninis tiltas, namelis prie ežero bendruomenės reikmėms. Tušti pastatai dabar išgraibstyti, emigravusių nedaug. Kaimo gyventojai daugiausia važinėja dirbti į miestą, yra tik 3 stambūs ūkininkai. Vyresnieji kaimo gyventojai dar prisimena ežerą, kurio pakrantės nebuvo palietusi žmogaus ranka. Dabar didelį ežero pakraštį juosia krantinė, tik po pastatymo (maždaug po 1980-ųjų) tapusi žvejų ir iškylautojų traukos centru. Paežerę kėsinasi užimti privačios valdos, vyksta statybos. Pro kaimą dažnai prasuka apvažiuojantys ežerą dviratininkai ir pėstieji. Paežerių gatvėje 35a puikuojasi prabangi kaimo turizmo sodyba „Villa Ievynė“. Kino filmai nebedemonstruojami. Dabartiniai kaimo gyventojai didelių pokyčių netrokšta ir nenori gyventi kitur.

Šaltiniai: